Kai su prof. Sauliumi Čaplinsku, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriumi ir, ko gero, vienu labiausiai atpažįstamu „televizijos veidu“ per COVID-19 pandemiją, pagaliau akis į akį susitikome po 30 metų, jaučiausi tarsi sutikęs seną gerą pažįstamą. Kartu peržiūrėjome 1990-ųjų pradžioje mūsų leistą žurnalą „Saugok sveikatą“, prisiminėme AIDS centro gyvavimo metu veikusį klubą „Žurnalistai prieš AIDS“, kurio prezidentu buvau aš… 1992-aisiais man nuvykus į Majamį dirbti vienoje kruizų kompanijoje, kiekvienam jos būsimam darbuotojui buvo atliekamas privalomas kraujo testas, kuriame radus didesnį nei norma antikūnų kiekį, amerikiečiai su manimi „nesicackino“ – išsiuntė iš šalies, o ŽIV teste, ties antikūnais, padėjo „riebų“ klausimą. Susikrimtęs dėl savo situacijos, pirmiausia Lietuvoje nuskubėjau pas S. Čaplinską, tuometį AIDS centro direktorių. „Jokio „AIDSo“ tikrai neturi – antikūnų kraujyje dėl įvairių priežasčių gali padaugėti, o nuodugnesniam tavo kraujo tyrimui amerikiečiai tiesiog pataupė“, – ranka numojo jis.
– Ne ką nutuokiu apie virusus, bet, komunikacine prasme, informacinės kampanijos prieš AIDS (ŽIV), o dabar – prieš koronavirusą man atrodo panašios dėl savo didelės aprėpties, reikšmės. O kaip jums?
– Panašumų tikrai yra. Abiem atvejais – ypač AIDS, kuomet dar nebuvo socialinių tinklų – teko ,,pramušti“ tylos ir abejingumo sienas. Ypač daug baimės – kartais ir pagrįstos – socialinės stigmos būta AIDS pandemijos atveju. Nuo pat pradžių visiems sakiau: „Negalima stigmatizuoti žmonių – AIDS nėra atskirų žmonių grupių liga“.
Mums AIDS centre teko šviesti žurnalistus, konsultuoti, kokią informaciją viešinti. Prisimenate juk, kad pas mus atsirado laikraštis „AIDS kronika“, žurnalas „Saugok sveikatą“ ir kt. Pagrindinis tikslas buvo motyvuoti žmones, ypač iš didelės rizikos grupių, keisti savo elgseną.
Be to, kaip vadinu, AIDS-o laikais tuometinė Sveikatos ministerija mums, AIDS centrui, buvo davusi laisvas rankas. „Darykite, ką reikia, kad tik virusas neplistų ir mums dėl to galvos neskaudėtų“, – sakė vadovybė.
O koronaviruso pandemijos atveju – priešingai – būta daug nepasitikėjimo visais, kaip ir privačiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, laboratorijomis, šeimos gydytojo institucija. Visas atsakas buvo perdėm politizuotas, orientuotas į direktyvas bei draudimus ir sukoncentruotas tik (Sveikatos apsaugos) ministerijos rankose.
Norėčiau pažymėti, kad paskutiniuosius dvejus metus vėl aktyviai dalyvavau žiniasklaidoje: daviau 1200 interviu, rašiau publikacijas. Tai irgi parodo, koks milžiniškas visuomenės dėmesys buvo skirtas koronavirusui.
– Jūs kaip niekas kitas gerai žinojote ir Sauliaus Skvernelio, o dabar Ingridos Šimonytės vyriausybių sprendimų dėl COVID „virtuvę“. Jau minėjote, kad buvo padaryta klaidų. Kokių?
– Taip. Ir didelių! Užuot dėjusi pastangas užkirsti kelią „kovidui“ – skiepyti tas visuomenės grupes, kuriose jo plitimas yra didžiausias, o pasekmės – sunkiausios, mūsų Vyriausybė tiesiog uždarė šalį. Ir dar taip ilgai!
Kilus COVID-19 pandemijai, man buvo aišku, kad statistiškai kas trečias juo užsikrėtęs žmogus nejaus jokių simptomų, dauguma sirgs lengvai, o labiausiai pažeidžiami bus silpnesnį imunitetą turintys asmenys, tarp jų 65 metų ir vyresni.
Taigi, reikėjo eiti į tas grupes – skiepyti, šviesti, o ne visą šalies visuomenę bauginti ir „užrakinti“, ypač vaikus, kuriems virusas daug mažiau pavojingas.
Įvedus privalomus skiepus atskiroms profesijoms ir veikloms, tiesiog buvo peržengta dar ne viena riba. O kur dar planinių sveikatos paslaugų uždarymas, jau nekalbant apie tik kontakte su pacientu buvusių, bet nesergančių medikų priverstinę 14 dienų izoliaciją.
Tai – didelės klaidos. Jų kaina – Lietuvoje vienas didžiausių perteklinio mirtingumo rodiklis pasaulyje.
Žinoma, jokiu būdu neneigiu koronaviruso pavojingumo – būtina kiekvienam saugoti save, o ypač savo vyresnio amžiaus artimuosius, laikytis higienos reikalavimų.
Jau suvaldant AIDS pandemiją, suvokiau, kad žmonėms reikia labai operatyviai sakyti tiesą, o ne gąsdinti ar perdėtai raminti, o jeigu ko nors nežinai, tai taip ir sakyti, kad nežinai, ir nebijoti tai pripažinti.
Visose šalyse visais laikais buvo, yra ir, neabejoju, bus antivakserių, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO) yra rekomendavusi dėmesį skirti tik tiems, kurie suvokia skiepų svarbą ir abejojantiems, kad jie gautų atsakymus į jiems kylančius klausimus.
Apgailestauju, kad į daugelį mano ekspertinių įžvalgų nebuvo atsižvelgta. Arba tai padaryta pernelyg vėlai. Aš nedalyvavau priimant sprendimus.
Taip pat neslėpsiu, teko patirti daug išgyvenimų – net institucinio mobingo. Priminsiu, kad sufabrikavus kaltinimus, buvau atleistas iš ULAC direktoriaus pareigų, tačiau teismas sugrąžino mane į darbą ir priteisė kompensaciją. Beje, buvęs sveikatos ministras (Aurelijus Veryga, – aut. past.) pasirašė ir sprendimą uždaryti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą – dabartinis ministras paliko jį galioti…
– Ar lytiniu keliu plintančių ligų statistika per pastaruosius 30 metų ženkliai pasikeitė?
– Priklauso nuo to, apie kokį pasaulio regioną ir kokias ligas kalbame. Lietuvoje per Jūsų minimą laikotarpį sergamumas registruojamomis bakterinėmis lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis (LPI) sumažėjo, stebimas ypač didelis sergamumo gonorėja pokytis. Tokių ligų itin sumažėjo jau pačioje AIDS pandemijos pradžioje – žmonės ėmė labiau saugotis, jų seksualinis elgesys tapo labiau atsakingas. Taigi, sergamumo LPI mažėjimo tendencijas iš vienos pusės lemia pasikeitusi lytinė elgsena, kita vertus, keičiasi ir tyrimų prieinamumas, žmonės renkasi anoniminę sveikatos priežiūrą, o ir medikai jau taip „nebijo“ neužregistruoti atvejų, todėl dalis jų galimai į statistiką nepatenka. O toks, sakykime, „švelnesnis“ požiūris į LPI gali padaryti meškos paslaugą, nes neužtikrinant kokybiško ištyrimo ir gydymo – efektyvaus infekcijos valdymo, ateityje galima tikėtis atvejų augimo šuolių ir iššūkių, kaip apskritai išgydyti žmogų, kad ir užsikrėtusį vaistams atsparia gonorėja, jau nekalbant apie galimą nevaisingumą ir kitas komplikacijas.
Taip pat mažesni LPI atvejų skaičiai, palyginti su vakarietiškomis valstybėmis, liudija, kad lietuviai santūresni, rečiau keičia lytinius partnerius. Tai atsispindi ir sergamumo statistikoje – pvz., Lietuvoje moterys dažniau užsikrečia nuo savo vieno lytinio partnerio.
Didžiausias sergamumas LPI registruojamas tarp jaunimo. Yra nustatyta, kad nuo 5 iki 7 procentų seksualiai aktyvių asmenų, sulaukusių 19 metų, turi chlamidijų, kurios vėliau, tinkamai negydytos, gali lemti iki trečdalio nevaisingumo priežasčių.
Kalbant apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV), net 75 procentai žmonių yra susidūrę su juo nors kartą gyvenime.
Svarbu paminėti, kad nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą Lietuvoje nuo ŽPV infekcijos pradėtos skiepyti 11 metų mergaitės. Skiepijimo schemą dvivalente „Cervarix“ vakcina, kuri apsaugo nuo 16 ir 18 žmogaus papilomos viruso tipų, lemiančių apie 70 proc. visų gimdos kaklelio vėžio atvejų, sudaro dvi vakcinos dozės, tarp kurių turi būti ne trumpesnis kaip 6 mėnesių laikotarpis. Per penkerius metus Lietuvoje skiepijimų nuo ŽPV aprėptys išaugo net penkis kartus.
Lietuvoje nuo ŽPV skiepijamos tik mergaitės, tuo tarpu 13 ES/EEE šalių jau rekomenduoja skiepyti tiek mergaites, tiek berniukus daug efektyvesne devynvalente vakcina, kuri apsaugo nuo platesnio spektro ŽPV tipų, taip pat ir nuo sukeliančių genitalines karpas.
– Beje, ar per pastaruosius 30 metų ŽIV infekcija tapo išgydoma?
– Netapo. Bet anksti diagnozavus ir vartojant antivirusinius vaistus, nuo jos nemirštama. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) nešiotojai dabar dažniau miršta nuo senatvės – įrodyta, kad statistiškai su ŽIV gyvenimo trukmė sutrumpėja tik vieneriais metais, palyginti su šios infekcijos neturinčiais žmonėmis. Daugumai ji net pailgėja, nes diagnozavus ŽIV, daug asmenų kardinaliai pakeičia savo gyvenimo būdą – atsisako narkotikų vartojimo, daugiau rūpinasi savo sveikata, o kasdien vartojami antivirusiniai vaistai neleidžia virusui daugintis.
– Ar po COVID-19 pandemijos atsiras ir kitų virusinių ligų pandemijos?
– Manau, kad taip. Tik nežinia, kada, kur ir koks tai bus virusas. Užkrečiamos virusinės ligos atgimė. Apie tai buvo įspėjusi ne tik PSO, bet ir tokių ligų kontrolės centrai Amerikoje ir Europoje. Apie tai esu ir aš pats nemažai kalbėjęs. Deja, jos kelia grėsmę tiek visuomenės sveikatai, tiek ir kiekvienam mūsų. Kaip mokslininkas, tuo domėjausi ir toliau domėsiuosi.
– Ar tikėtina, kad COVID-19 jau atslūgo ir nebus rudenį naujos bangos?
– Mes nuo jo dar tikrai „nepabėgome“. SARS–CoV-2 – mutuojantis, prisitaikantis virusas. Jo stipresnius Alfa ir Delta variantus nukonkuravo daug greičiau plintantis Omikron, kuris, laimei, sukelia lengvesnę ligą.
Tikėtina, kad neatsiras sunkesnių viruso variantų, kurie ,,paguldys“ žmones į intensyvios terapijos skyrių. Bet aišku viena – virusui plisti yra didelė niša ir, ko gero, jis niekada nebus visiškai eliminuotas, o palaipsniui taps dar vienu, penktuoju, endeminiu koronavirusu.
Neabejoju, kad ateityje stebėsime daugiau gripo ir ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų susirgimų atvejų. Tuberkuliozė taip pat neišnykusi, kaip ir ŽIV, hepatitas, lytiniu keliu plintančios infekcijos.
Deja, vis daugiau mikroorganizmų dėl neracionalaus antimikrobinių vaistų (dažniausiai antibiotikų) vartojimo tampa atsparūs antibiotikams. Vadinasi, infekcijos bus sunkiau įveikiamos, o neretai socialinėms medijoms skatinant nepasitikėjimą vakcinomis, nesiskiepijančiųjų skaičius tikrai nemažės.
Manau, kad tai tik laiko klausimas, kada pamatysime jau užmirštų ligų, pavyzdžiui, tymų, difterijos, koliušo protrūkius, kurie jau registruojami kitose Europos šalyse.
Apskritai kalbant, esu prieš privalomus skiepus, tačiau būtina sistemingai ir atsakingai šviesti žmones, plėsti ir tobulinti skiepų nuo kitų infekcinių ligų kalendorių, pavyzdžiui, įtraukiant nemokamus skiepus nuo vėjaraupių ir erkinio encefalito, skiepus nuo ŽPV berniukams ir vyrams.
Prisiminkite: COVID-19 pandemija kilo dėl to, kad virusas peršoko rūšinį barjerą. ŽIV taip pat kilo dėl to, kad virusas peršoko rūšinį barjerą – iš beždžionių į žmonių populiaciją (beje, kaip ir beždžionių raupų atveju).
Šiais laikais, ypač iki „kovido“, mes keliavome ypač daug ir greitai – per kelis kontinentus per parą, vadinasi, ir įvairių infekcinių ligų plitimas greitėja. Jeigu sudarysime galimybę virusams ir bakterijoms plisti, jie būtinai ja pasinaudos, evoliucionuos ir plis, nes jiems reikia išgyventi.
Nenoriu būti blogas pranašas, bet, ko gero, įžengiame į virusų plitimo epochą.
LT-FOTO nuotraukoje: Saulius Čaplinskas