Į Lietuvą, Kauną, žydą Avi Kuperschlag atvedė odontologijos studijos, o vyro likimą čia „sucementavo“ būsimoji žmona Dovilė, kurso draugė, su kuria dabar laukia savo pirmagimės. Išgirdęs žaismingą pastebėjimą, kad jis burnoje ne taikosi, o siaučia, burnos chirurgas juokėsi: „Chirurgija – ne tik burnos – tarsi liga. Turi būti nesveikas žmogus, kad patiktų toks kraujingas darbas!“
– Kodėl į Kauną?
– (Juokiasi). Mano gyvenimo istorija nėra labai įspūdinga! Odontologijos studijos – o ir visas gyvenimas – Izraelyje yra labai brangus. Mano šeimai – taip pat, nors mano mama turi odontologijos kliniką Tel Avivo priemiestyje. Kai 2009 metais, baigus karinę tarnybą, šeimoje svarstėme, ką man toliau daryti – o mano pasiryžimas sekti mamos pėdomis buvo seniai subrendęs, kažkoks mamos kolega rekomendavo studijuoti Lietuvoje, Kaune. Mano tėtis taip pat buvo odontologas, bet jį toks darbas truputį „užkniso“, tad jis iš jo išėjo ir užsiėmė verslu. Mano tėtis mirė 2007 metais…
– Ką žinojote apie Lietuvą prieš atvykdamas?
– Tik tai, kad Lietuva – krepšinio šalis! (Juokiasi). Pamaniau, kad pradžiai ir tokių žinių užteks (šypsosi). Į Kauną atvykau kartu su mama – ji man čia padėjo pirmąją savaitę. Man labai pasisekė: beveik iškart, pirmajame kurse, susipažinau su savo būsimąja žmona Dovile, savo grupioke, tad mano likimas buvo nuspręstas! (Šypsosi).
Mano pirmasis įspūdis apie Kauną – toks Rytų Europos miestas su sovietine architektūra, daug siaubingos biurokratijos. Susidarė įspūdis, kad kai kurie valdininkai pageidavo, jog jiems į delną įsprausčiau kokį nors pinigą (juokiasi). Bet gi kalbu apie 2008 metus. Dabar Kaunas – o ir visa Lietuva – kaip diena ir naktis, palyginti su tuomet. Ypač Lietuva pasikeitė – į gera – po Europos vyrų krepšinio čempionato 2011 metais. Beje, nors neatrodau kaip lietuvis ir nekalbu kaip lietuvis, jokio rasizmo čia – nei tada, nei dabar – nepatyriau.
– Be lietuvių kalbos buvo sunku pradžioje?
– Maniau, kad Kaune pradžioje susikalbėsiu rusiškai – aš neblogai rusiškai kalbu, mano šaknys iš Ukrainos. Mano šeima emigravo iš jos į Izraelį 1970 metais. Su seneliais aš kalbėdavau rusiškai. Bet, mano nusivylimui, Kaune niekas nekalba rusiškai! (Juokiasi). Laimei, mano studijos Kaune vyko anglų kalba.
Manau, kad kalba nėra būtinas dalykas, jog žmonės bendrautų. Keistai skamba, ar ne?
Niekada nenusivyliau sprendimu atvykti į Kauną! Bet mano charakteris toks – atviras, draugiškas, smalsus, emocionalus, tad aš visur turbūt nesunkiai pritapčiau.
– Turbūt nebuvote draugavęs su lietuvėmis iki pažinties su Dovile?
– Ne.
– Ar lietuvės kitokios nei žydės?
– Man kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo etninių šaknų ar tautybės, yra tarsi atskiras pasaulis. Man Dovilė labai patinka dėl to, kad ji yra… Dovilė, o ne dėl to, kad lietuvė (šypsosi). Ji, beje, yra augusi Amerikoje.
Izraeliečiai – ir moterys – yra veikiami nuolatinio streso. Dėl mūsų šalies istorijos, geopolitinės padėties. Tai atsispindi mūsų charakteriuose.
Aš labai didžiuojuosi, kad esu iš Izraelio – mūsų šalis neturi jokių resursų, išskyrus dideles tautos smegenis ir itin stiprų išlikimo, savisaugos jausmą. Izraeliui – vos 73 metai, Lietuvai – daugiau kaip tūkstantis!
Man teko tarnauti Izraelio kariuomenėje – visus trejus metus. Dėl to studijas Kaune pradėjau „senas“ – jau sulaukęs 24 metų. Buvau vienas vyriausių studentų savo kurse. Dėl tarnybos kariuomenėje mano požiūris į gyvenimą – visai kitoks. Kariuomenėje išmokau dirbti komandoje, o užduotis įvykdyti laiku ir sumaniai.
– Ar jums teko suktis prie paciento dantų kartu su savo žmona?
– Taip! Man yra lengviau dirbti su savo žmona, nei jai su manimi! (Juokiasi). Kodėl? Jos paklauskite! (Juokiasi). Ji dažniausiai dantis protezuoja, aš asistuoju. Tokių „auksinių“ rankų kaip jos aš tikrai neturiu! Medicina ir ypač odontologija yra tos veiklos sritys, kur moterys gali viską padaryti „čiut čiut“ geriau nei vyrai (šypteli). Woman‘s touch!
– Teko girdėti, kad kai kurie lietuviai burnos chirurgai paciento burnoje, vaizdžiai kalbant, daug mąsto ir „taikosi“, o jūs joje – kaip mėsininkas. Ar tai – ir dėl jūsų patirties kariuomenėje, kur buvo svarbu greita reakcija, preciziškumas?
– Geras klausimas! (Šypsosi). Visi burnos chirurgai yra odontologijos mėsininkai! Man įsiminė vienas interviu su kažkuriuo mano kolega. Paklaustas, kodėl jis nori būti (burnos) chirurgu, jis atsakė paprastai: „Man patinka pjauti!“ (Šypsosi). Taip ir yra! Chirurgija – ne tik burnos – tarsi liga. Turi būti nesveikas žmogus, kad patiktų toks kraujingas darbas! (Juokiasi).
– Kokia jūsų darbo Lietuvoje geografija?
– Dirbu per visą Lietuvą! Nuo Vilniaus – iki Utenos, nuo Kauno – iki Klaipėdos. Konkrečiai: Utenoje, Kaišiadoryse, dabar – Kaune, Šilalėje ir Klaipėdoje. Mane dažnai kviečia atlikti tam tikrų, neretai sudėtingų operacijų, tad pakviestas važiuoju su visais savo lagaminais, pilnais mėsininko įrankių (juokiasi). Anksčiau kartą per mėnesį skrisdavau į Tel Avivą mamai padėti, ypač, kai jos kolega susirgo. Dabar jau negrįžinėju – neturiu tam laiko.
– Kur – Lietuvoje ar Izraelyje – odontologijos ir implantologijos paslaugos yra kokybiškesnės?
– Jos Lietuvoje yra gerokai aukštesnio lygio! Bendrąja prasme, nors ir Izraely yra nemažai pasaulinio lygio odontologijos klinikų. Gal bus įdomu, kad Štrauman implantai, kuriuos aš naudoju, yra sukurti būtent izraeliečio.
– Lietuvoje yra daug odontologijos klinikų, kurios siūlo ir implantų įsriegimo paslaugą. Kokių patarimų duotumėte kiekvienam žmogui, atsirenkant tinkamą kliniką?
– Pirmiausia, tokia specialybė kaip implantologas neegzistuoja – nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Yra tik implantuojantis gydytojas periodontologas arba burnos chirurgas. Tad svarbiausia kiekvienam išsiaiškinti, ar konkrečioje klinikoje dirba toks specialistas. Jeigu sako jums, kad klinikoje dirba implantologas, turėtų būti raudonas signalas kiekvienam.
Antra, derėtų išsiaiškinti, su kokiais implantais dirba jūsų pasirinkta klinika. Pasaulyje dabar yra beveik pusantro tūkstančio skirtingų implantų sistemų. Bet statistiškai šeši didžiausi implantų gamintojai pagamina apie 80 procentų visų rinkoje esančių implantų. Svarbu įsitikinti, kad įsriegus implantą, gautumėte ir vadinamąjį implantų pasą – su visa informacija apie jų gamintoją.
Trečia, kiekvienam pacientui siūlyčiau įvertinti, kaip jis ar ji jaučiasi konkrečioje odontologijos klinikoje – kaip su juo bendraujama, kas siūloma ir panašiai.
Būna, kad odontologas turi aukščiausią kvalifikaciją, o jo bendravimo įgūdžiai yra prasti. Būna ir priešingai.
– Ar esate pacientui, sėdinčiam odontologinėje kėdėje priešais jus, pasakęs „ne“: „Neimplantuosiu jums!“?
– Neslėpsiu: tokių atvejų buvo. Nebuvo tarpusavio „chemijos“. Būna visko. Ne tik (odontologo) kėdėje, bet ir visur gyvenime. Taip yra!
– Ar vykstant sparčiai robotizacijai ir skaitmenizacijai po 20 metų neliksite be darbo – jus pakeis odontologas robotas-dronas?
– (Šypteli). Kaip izraelietis esu atviras – visko gali būti. Bet progresas yra puikus dalykas. Bet tikiu, kad gerų burnos chirurgų rankų ir proto reikės ir ateityje. Nors galbūt ir mažiau nei dabar.
– Jūs dirbate ir nedidelėje odontologijos klinikoje mažame Šilalės miestely. Ar lengva buvo jus „prisivilioti“ į provinciją?
– Miestelio dydis renkantis, kur dirbsiu, man – ne esmė. Svarbiausia, kokie yra konkrečios klinikos standartai, kaip sakau – lygis. Kad vietinė komanda būtų profesionali su tinkamu požiūriu į darbą ir pacientą. Kad klinika netaupytų paciento sąskaita.
Bet kur tikrai nevažiuoju – tpfu, tpfu, drįstu sakyti, kad jau turiu užsitarnavęs gerą vardą (šypteli).
Kalbant apie Šilalės „Dvaro“ odontologijos kliniką, tik geriausiais žodžiais galiu ją apibūdinti. Ji – pavyzdys, kaip dirbti kitiems. Čia kolektyvas – tarsi viena didelė šeima. „Dvaro“ kolektyvo požiūris į viską – „superinis“, visi noriai mokosi.
Be to, dar dirbu „Dentzz“ klinikoje Klaipėdoje, taipogi pas savo kursiokę klinikoje „Codantis“. Be jų, ir Kauno „Marių odontologijos klinikose“, kitur – pagal pakvietimą.
– Užteks rimtų klausimų! Kokia knyga šiuo metu yra ant jūsų stalelio miegamajame?
– O, lengvas klausimas! Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“.
– Kas geriau: Klaipėda, Vilnius ar Kaunas?
– Klaipėda! Jau vien dėl to, kad mes keliamės čia gyventi. Iš Kauno. Kodėl? Čia gi – jūra, o ir žmonės čia ramesni. Aš Izraely pats prie jūros užaugau, tad kas susiję su jūra – mano religija. Ir banglenčių sportas, ir pliažo tenisas, ir žvejyba. Taip pat labai mėgstu važinėti kalnų dviračiu ir fotografuoti. Beje, mes čia, Klaipėdoje, su Dovile pasitiksime ir į pasaulį atkeliaujančią mūsų pirmagimę. Spalį (šypteli).
– Ar mažylę pavadinsite lietuvišku ar hebrajišku vardu?
– Super klausimas! Vardas bus lietuviškas, bet hebrajų kilmės (šypsosi). Labai jos abu su žmona laukiame… Beje, mano pirmasis vardas yra Abraomas, nors visur mano dokumentuose yra parašyta toks trumputis – Avi.
Foto: Laimono Tamošiūno nuotr.