Ligita SINUŠIENĖ
Gyvenime bėdų nėra. Ne kartą viso pokalbio metu kartojo palangiškė Aistė Viskontė, su vyru Renaldu auginanti be rankyčių ir kojyčių gimusią dukrytę Sofiją. Žvelgdama į šios moters šypseną ir švytinčias akis jaučiu: prieš mane sėdi tikrai laiminga moteris. Moteris su ypatinga svajone – bioninėmis rankomis dukrai, jai sulaukus šešiolikos.
Žvelgdama į šios moters šypseną ir švytinčias akis jaučiu: prieš mane sėdi tikrai laiminga moteris. Moteris su ypatinga svajone – bioninėmis rankomis dukrai, jai sulaukus šešiolikos.
Kitokios motinystės neįsivaizduoja
Prieš devynerius metus, išskirtinę dieną – rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną – pirmąsyk į rankas paėmusi savo ypatingą, kitokią, naujagimę Aistė nebuvo tokia pilna optimizmo. Tada moteris kelis mėnesius ieškojo kaltų, kėlė klausimus, kas, kodėl nematė. Prisimena, kad netgi svarsčiusi: „O ką mes veiksim? Kaip reikės žaisti?“
„Dabar net juokinga prisiminus, bet tada mane tai neramino, – šiandien šypsosi Aistė. – Juk mes viską darom, ką ir kitos tokio amžiaus mergaitės: piešiam, rašom, žaidžiam su Barbėmis. Daugelį dalykų prisitaikai, susirandi būdą, kaip tai padaryti. Pavyzdžiui, mažesnį daiktą keiti didesniu, kad pavyktų paimti“.
Moteris sako neretai sulaukianti klausimų, kaip ji ištverianti sunkumus. „Bet man yra natūralu nešioti, prausti, rengti devynerių metų vaiką. Aš kitokios patirties neturiu, todėl net nežinau, kaip būtų kitaip“, – kalba Aistė. Neatmesdama to fakto, kad susilaukus negalią turinčio kūdikio iš tiesų reikėjo psichologinės pagalbos, ypač – moralinio palaikymo, nors jo tada nebuvo.
Turi savo misiją
„Netgi sakyčiau, kad labiau nei psichologas tokiu atveju reikalingi žmonės, kurie augina kokį nors ypatingą vaiką ir jau perėję, įveikę didžiąsias emocijas“, – sako moteris. Dabar tokių žmonių, kad ir nedaug, bet yra Viskontų gyvenime.
O tada, beveik prieš dešimtmetį, Aistė tiesiog skaitė knygas. Daugybę psichologinių. Ir aibes straipsnių. Iki šiol moteris širdyje nešiojasi įstrigusią mintį: „Į kokius medžius atkreipiame dėmesį, atėję į mišką? Į lygius, tiesius, kurie panašūs vienas į kitą, ar į kreivus? Juk tie kitokie ir yra įdomiausi. Tas pats ir su Sofija. Ji kitoks medis miške, bet tas kitoks – savaip gražus, įdomus, ypatingas.“
Po pora mėnesių trukusių ieškojimų moteris suprato, kad reikia gyventi toliau: „Tiesiog ėmiau galvoti, kad, matyt, taip turėjo būti, nes Sofija turi aplinkiniams labai daug ką pasakyti, atnešti, parodyti. Ji, matyt, irgi turi savo slaptą misiją, ir mums reikia jai tik padėti tą misiją atskleisti.“
Žmones atsiunčia iš aukščiau?
Šiandien Aistė užtikrintai sako: „Sofijos gimimas mums atnešė aiškų supratimą, kad nėra bėdų. Kokios bėdos? Kas turi bėdų? Mes neturim bėdų. Kitaip pradedi viską matuoti, žiūrėti. Arba aplinkoje atsiranda kitokių žmonių, ypatingų, pradedi sekti jų istorijas, su jais bendrauti. Ir jie praplečia tą akiratį, supratimą, kas yra blogai.“
O kas yra iš tiesų blogai?
„Bėda yra tai, kai negali padėti kitam. Matai, kad kitam skauda, nėra vaistų nuo to, nėra išsprendimo, – atsako Sofijos mama. – Yra bėda, bet neįmanoma jos išspręsti pinigaisׅ.“
Atrodytų, kad ir Sofijos negalia priklauso šiai bėdų kategorijai, bet Aistė su dėkingumu pasakoja apie metų pabaigoje įvykusią „Išsipildymo akciją“, kurios metu iš suaukotų lėšų Sofijai užsakytas, pagamintas ir pristatytas individualus elektrinis vežimėlis. Apie 20 000 eurų – tokia buvusi Lietuvos žmonių ši meilės išraiška.
Su „Išsipildymo akcija“ Viskontų šeima draugauja nuo Sofijos vienerių metukų. Būtent draugauja, nes šios organizacijos žmonės – vieni iš tų, kuriuos Aistė vadinanti atsiųstais iš aukščiau.
„Iš tiesų mums sekasi su žmonėmis, tarsi tikrai kažkas viską sudėliotų. Pavyzdžiui, gimus Sofijai persikėlėme į kitą butą, o tame name gyvena nuostabi psichologė, mums labai padėjusi, kai to ypatingai reikėjo, – dalijasi moteris. – Arba Aistės mokytoja irgi savo aplinkoje turi ypatingą vaiką, tad ji puikiai mus suprato iš karto. Visa klasė yra labai draugiška, ir tėveliai labai supratingi. Ir ne tik klasė, bet visa mokykla (Sofija mokosi Palangos „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje – aut. pastaba) labai priima Sofiją, ji ten puikiai jaučiasi“.
Problemų neliko
Beje, pati Sofijos mama – pedagogė, dirba lietuvių kalbos mokytoja Šventosios pagrindinėje mokykloje. Paklausta, ar šitoks atsakingas darbas ja nepridedantis papildomo streso, moteris tik šypsosi: „Kokios problemos, kokie rūpesčiai? Po Sofijos gimimo nebeliko problemų. Suerzinti mane sudėtinga. Žinoma, nebūni 365 dienas per metus išsišiepęs ir patenkintas, bet diena priklauso nuo to, kaip atsidarysi duris“.
Paklausta, ką patartų tiems, kurie jaučiasi prislėgti savų rūpesčių, Aistė dalijasi savo asmenine patirtimi: „Pirmiausia prisėsti, pamąstyti, visus savo stalčiukus atidaryti, uždaryti, pagalvoti, ar tikrai aplinkui nėra didesnių problemų, visų pirma – šeimos rate, senelių, tėvų, sesių, brolių ar kaimynų, kuriems šiuo metu gal yra šiek tiek blogiau nei tau. Nueiti pas juos ar jiems paskambinti. Tikrai visuomet atrasi, kam yra blogiau nei tau. Tada iš karto ir tavo bėdos pasirodys mažesnės, kitaip pradėsi žiūrėti. Gal neatsiduri ligoninėse ir nematai, kaip žmonės kenčia. O kai pradedi keliauti, Dieve mano, kiek daug žmonių yra, kuriems dar blogiau! Ačiū Dievui, kad mūsų Sofija kalba, protauja. Tai yra didžiausias dalykas, kuriant ryšį su vaiku.“
O toliau, kaip sako Aistė, nuginus į šalį emocijas problemą reikia spręsti. Ir racionaliu protu pamąstyti, ar tikrai nėra sprendimo, nes dažniausiai, anot jos, visos bėdos yra išsprendžiamos: „Gal ne per dieną, ne per dvi, bet po mažą žingsnelį. Tą mažiausią pirmą žingsnelį susiplanuoti, ką po truputėlį darom, kad būtų šiek tiek geriau. Tada jau ir kiti žingsniai savaime pradės dėliotis.“