Michael Luze
Įsivaizduokite, kad einate gatve, stabdote atsitiktinį žmogų ir klausiate, ką jis mano apie Europą. 1950 m. televizijos komanda būtent taip ir padarė, o pagyvenusi ūkininkė atsakė: „Na, jei ji taikai, tai gerai.“ Po šešiasdešimties metų tas pats klausimas buvo užduotas pagyvenusiai ukrainietei. Tai yra 2014 m., „orumo revoliucijos“ savaitėmis. Moteris išdidžiai rodo didžiulį kviečių plotą, sakydama, kad dėl jų bus pamaitinta visa Europa. Delikatumas, su kuriuo tada buvo tariamas žodis „Europa“, šiandien, deja, atrodo, nebeegzistuoja.
Šiandienos viešosiose diskusijose Europa dažnai minima blogų žinių, prieštaravimų arba, geriausiu atveju, kaip svarbių pasaulinių problemų, kurias reikia spręsti, kontekste. Tačiau pastaraisiais metais ši „Europa“ daug reiškė, kai reikėjo solidarumo pandemijos metu ir koordinuotų veiksmų, kovojant su karu ir klimato krize.
Krizių, karų ir iššūkių drebinama Europos visuomenė yra susiskaldžiusi ir išsigandusi. Vietoj ramaus diskurso ir pagrįstų strategijų, galinčių atkurti vadovų ir pilietinės visuomenės pasitikėjimo santykius, susiduriame su vis daugiau jėgų, kurios stiprina susiskaldymą, baimes, kišimąsi ir vis stipriau veikia prieš Europos vienybę ir solidarumą.
Tokiame kontekste, lygiai po metų, vyks Europos Parlamento rinkimai. Visai kitokie rinkimai nei prieš penkerius metus ir keliantys didžiulį nerimą. Eurobarometro apklausos duomenimis, beveik devyni iš dešimties europiečių sutinka, kad reikia gerbti demokratijos, pagrindinių teisių ir teisinės valstybės vertybes.
Po Antrojo pasaulinio karo ten, kur kadaise ėjo kariuomenės, atsirado demokratija, judėjimo ir žodžio laisvė, ekonominis augimas, kultūriniai mainai, draugystė ir meilė. Tačiau net ir šiandien, po 70 taikos ir sąjungos metų, daugelis europiečių sunkiai tai suvokia, kad Europos Sąjunga yra pavyzdys, į kurį gali lygiuotis tie, kurie gyvena prie jos sienų. Esame žemynas, turintis didžiausią ekonominę rinką, visapusiškiausią gerovės sistemą, didelį saugumo lygį.
Europa gimė pasienyje tarp valstybių, kurios buvo įpratusios kariauti tarpusavyje, tačiau nusprendė panaikinti kliūtis, pažvelgti į praeitį ir su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Iš tiesų, perfrazuojant sociologą Abdelmaleką Sayadą, tai, kas vyksta bendruomenės pasienyje, atspindi „giluminius visuomenės, jos politinės organizacijos ir santykių su kitomis visuomenėmis prieštaravimus“.
Kadaise per Verduną ir Somą ėjusios sienos dabar yra kitur – nuo Kutro iki Kijivo, jau nekalbant apie ribas tarp laimėtojų ir pralaimėjusiųjų dėl nepakankamai reguliuojamos globalizacijos, kurią vis labiau apibrėžia ekonominių centrų ir Europos periferijų atotrūkis. Todėl, siekiant iš naujo atrasti pirminį Europos projekto tikslą ir dvasią, būtina spręsti esančius prieštaravimus, apibrėžiančius naujas „sienas“.
Eurobarometro duomenimis, tarp europiečių vyrauja šie jausmai: netikrumas, nusivylimas, bejėgiškumas, pyktis, baimė – visi šie jausmai skatina Europos Sąjungos susiskaldymą. Tačiau daugiau nei kas trečias europietis tarp šių vyraujančių jausmų jaučia viltį. Tai ne tuščia, svajinga viltis, o aktyvi, tikslinga viltis. Viltis, kuri skatina daugelį ES viduje ir už jos ribų toliau kovoti už Europos vertybes, net rizikuojant gyvybe.
Europa turi pateisinti šią laisvės viltį.
Štai kodėl, likus metams iki mūsų Sąjungai itin svarbių rinkimų, susidūrę su daugybe jėgų, siekiančių pasinaudoti neigiamomis emocijomis ir susiskaldymu, norime sukurti alternatyvų frontą, galintį pasiūlyti kitokį, konkretų kelią, kaip pakeisti ir atgaivinti Europą ir jos demokratiją. Kelią, kuris prasideda nuo įsiklausymo į tuos, kuriems ant pečių guls ateities našta: Europos jaunimą.
Socialinės žiniasklaidos amžiuje jauni piliečiai gali būti ypač pažeidžiami dezinformacijos, o pastaruoju metu juos labai paveikė tokie įvykiai kaip pandemija, karas, infliacija, bedarbystė ir nerimas dėl klimato. Mūsų tikslas – stiprinti pozityvų dialogą tarp jaunų žmonių, nepaisant sienų ir kalbos barjerų, atsižvelgiant į jų įvairovę.
Turime formuoti politines diskusijas apie jaunimo prioritetus, kad būtų atkurtas pasitikėjimas ir kad jų prioritetai dėl Europos ateities taptų svarbiausia 2024 m. rinkimų kampanijos dalimi, pakeičiant baimės ir susiskaldymo darbotvarkę jų „Vilties darbotvarke“.
Taip Europa ir viltis vėl skambės vienodai: Europos viltis (EurHope).
Šiandien kviečiame visus jaunus piliečius, visus pilietinės visuomenės narius, visas valstybes nares, miestus ir regionus bei visas įsipareigojusias organizacijas prisijungti prie Vilties revoliucijos!
Pasirašiusiųjų sąrašas:
Gian Paolo ACCARDO, VOXEUROP įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius;
Alberto ALEMANNO, Paryžiaus HEC Jean Monnet profesorius, „The Good Lobby“ įkūrėjas;
Antonio ARGENZIANO, JEF prezidentas;
Frédéric BAILLY, „SOS Group“ vykdomasis viceprezidentas, „Alliance Pact for Impact“ generalinis sekretorius;
Mikulás BEK, PhDr, Čekijos Respublikos Europos reikalų ministras;
Laurent BERGER, Prancūzijos demokratinės darbo konfederacijos (CFDT) generalinis sekretorius; Europos profesinių sąjungų konfederacijos prezidentas;
Gabriele BISCHOFF, Europos Parlamento narė;
Jean Marc BORELLO, „Groupe SOS“ įkūrėjas ir prezidentas;
Damian BOESELAGER, Europos Parlamento narys;
Gilbert BOURSEUL, TOPICS generalinis direktorius;
Maroua BOUZAIDA, Tulūzos metropolijos viceprezidentė, atsakinga už piliečių dalyvavimą;
Mercedes BRESSO, Europos Parlamento narė, buvusi Europos regionų komiteto pirmininkė;
Jeanne BRETÉCHER, „Social Good Accelerator“ prezidentė;
Marco CAPPATO, EUMANS pirmininkas, buvęs Europos Parlamento narys;
Karine CAUNES, Europos teisės žurnalo vyriausioji redaktorė;
Daniel COHN-BENDIT, buvęs Europos Parlamento narys;
Fabio COLASANTI, buvęs Europos Komisijos generalinis direktorius;
Alicia COMBAZ, Make.org generalinė direktorė;
Olivier COSTA, CNRS tyrėjas, Europos koledžo profesorius;
Axel DAUCHEZ, Make.org prezidentas;
Pier Virgilio DASTOLI, Italijos Europos judėjimo pirmininkas;
Valerie DECAMP, „Mediatransports“ vykdomoji direktorė;
Tremeur DENIGOT, vienas iš CIVICO Europa pirmininkų;
Adrien DUGUET, asociacijos „Civic Tech Europe“ prezidentas;
Eva EISLER, profesorė, dizainerė ir menininkė;
Virginija FIUME, viena iš EUMANS pirmininkių;
Cynthia FLEURY, filosofė ir psichoanalitikė;
Martial FOUCAULT, CEVIPOF direktorius;
Malte GALLÉE, Europos Parlamento narys;
Sandro GOZI, Europos Parlamento narys, UEF pirmininkas;
Veera HEINONEN, Suomijos inovacijų fondo „Sitra“ demokratijos ir dalyvavimo direktorė;
Gergely KARACSONY, Budapešto meras;
Guillaume KLOSSA, vienas iš CIVICO Europa pirmininkų, Europa Nova įkūrėjas;
Luca JAHIER, Europos semestro grupės pirmininko pavaduotojas, buvęs Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas;
Benedek JÁVOR, buvęs Europos Parlamento narys;
Zora JAUROVA, prodiuserė, dramaturgė, kultūros politikos ir kūrybinių industrijų ekspertė;
Christophe LECLERCQ, EURACTIV žiniasklaidos tinklo ir Europos žiniasklaidos laboratorijos įkūrėjas;
Nathalie LOISEAU, Europos Parlamento narė, buvusi Prancūzijos Europos reikalų ministrė;
Biliana KOTSAKOVA, teisininkė, žmogaus teisių gynėja;
Robert MENASSE, autorius;
Isabelle NÉGRIER, EuropaNova generalinė direktorė;
Ignacy NIEMCZYCKI, Bronislavo Geremeko fondo valdybos pirmininkas;
Bertrand PANCHER, Prancūzijos nacionalinės asamblėjos narys, „Décider ensemble“ pirmininkas;
Clemence PÈNE, „A Voté“ viceprezidentė;
Francesca RATTI, buvusi Europos Parlamento generalinio sekretoriaus pavaduotoja;
Jacques RUPNIK, Sciences Po mokslinių tyrimų direktorius emeritas, buvęs Vaclavo Havelo patarėjas;
Emma SMETANA, menininkė, atlikėja, žurnalistė;
Claus Haugaard SORENSEN, Pasaulinės vadovų lyderystės iniciatyvos pirmininkas, buvęs Europos Komisijos generalinis direktorius;
Nathalie TOCCI, Istituto Affari Internazionali direktorė;
Inga WACHSMANN, organizacijos „Piliečiai už Europą“ pirmininkė.
