Jeigu kuriame nors kultūros renginyje šią vasarą Palangoje pamatysite pilną energijos, nuolat besišypsančią merginą su ryškiu raudonu drabužiu ar aksesuaru, gali būti, kad ji – Monika Jarulytė, Palangos kultūros ir ir jaunimo centro kultūrinių renginių koordinatorė. Kai vartote žurnalą, Monika jau, ko gero, džiaugsis gavusi menų terapijos magistro diplomą. „Paauglystėje patyriau depresiją. Iki šiol mane kartais aplanko nerimo ar net panikos priepuoliai. Tai ir paskatino studijuoti menų terapiją ir padėti tiek sau, tiek kitiems“, – neslėpė Monika, kuri gimė ir užaugo Šventojoje. Ji mielai atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“ klausimus.
– Monika, ko tikitės iš šios vasaros (kalbėjomės gegužės pradžioje, – aut. past.)?
– Tikiuosi gauti menų terapijos magistro diplomą. Teko porą metų dėl jo paprakaituoti, o kaip tik šios vasaros pradžioje – diplomų įteikimas. Viliuosi tapsianti viena iš pirmųjų diplomuotų šokio-judesio terapijos magistrančių Lietuvoje. Mano baigiamojo darbo vadovė dr. Laima Sapežinskienė juokauja, kad gimiau per šv. Florijono dieną ir turiu gelbėti pasaulį su šokiu, judesiu, ir, žinoma, pasitelkiant kultūrą ir meną. Esu jai labai dėkinga už nuoširdžią pagalbą ir palaikymą.
Taip pat su savanorių komanda labai noriu surengti 6-ąjį nemokamą sveikatingumo ir meno festivalį „1000 saulių“ ir jį šiek tiek praplėsti. Renginį planuoju pirmą kartą įgyvendinti Palangos žiemos futbolo stadione rugpjūčio 20-22 dienomis. Šis festivalis jau kelerius metus remiamas kaip Palangos miesto savivaldybės jaunimo iniciatyva. Taip pat, siekdama įgyvendinti „1000 saulių“ idėją, patekau tarp Klaipėdos – Europos jaunimo sostinės 2021 metų projekto „Choose Klaipėda: The HERO Inside“ atrinktų dalyvių, bet, kai kalbamės, šiuo metu dar laukiu galutinio sprendimo. Šis konkursas labai įdomus: idėjos iniciatorius Andrius Matulis plauks baidare nuo Šiaurės iki Juodosios jūros ir kvies palaikyti keletą motyvuotų, jaunų žmonių bei jų užmojus, skirtus pajūriui ir visai Lietuvai.
Be to, tikiuosi paminėti Palangos šimtmetį puikiuose renginiuose liepos mėnesį bei su komanda įgyvendinti Joninių, Jūros ir žvejų šventes, turiningas atviros jaunimo erdvės „Be stogo“ veiklas. Taip pat laukiu puikių renginių Kurhauzo koncertų salėje ir naujoje teatro erdvėje.
Tad laukia darbinga vasara, kaip ir visiems vietiniams.
Žinoma, tikiuosi pasilepinti saule ir jūra.
– Įveikėme beveik pusantrų koronaviruso pandemijos metų. Veido kaukę ryškią nešiojote?
– Tiesą pasakius, ne. Palangos kultūros ir jaunimo centras pasirūpino savo darbuotojais ir pirmojo karantino metu įteikė linines juodas, patogias kaukes. Ją ir nešioju.
– O apskritai kalbant, jums patinka ryškios spalvos? Ar galima jus pamatyti vilkinčią raudonas kelnes?
– Taip, labai mėgstu ryškias spalvas. Metus laiko buvau raudonplaukė. Raudona – viena iš mano mėgstamiausių spalvų!
– Toks įspūdis, kad jūs – visada „puikios“ nuotaikos. Klystu?
– Dėkoju, malonu girdėti, kad skleidžiu pozityvų įspūdį, tačiau klystate. Tai, deja, neįmanoma. Nuotaika nuolat kinta, būna ir labai sunkių dienų. Paauglystėje patyriau depresiją. Iki šiol mane kartais aplanko nerimo ar net panikos priepuoliai. Tai ir paskatino studijuoti menų terapiją ir padėti tiek sau, tiek kitiems. Be to, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje psichologinės problemos – itin didelė problema. Tikiu, kad kartu galime rasti būdų šioms problemoms įveikti. Vienas iš jų – kalbėtis apie tai, kitas – išreikšti emocijas ir išgyvenimus meno ir kūrybos pagalba. Kartais užtenka tik sudalyvauti mums patinkančiame renginyje ir jau nuotaika pasikeičia, bet dar geriau – imtis kūrybinės veiklos pačiam. Tik, žinoma, esant rimtoms problemoms, visų geriausia – kreiptis į specialistą.
– Kaip save energizuojate, „užvedate“?
– Mane labai užveda nuostabi bendradarbių Palangos kultūros ir jaunimo centre komanda. Išgirstu koridoriuje jų juoką ir pati nusišypsau. Taip pat padeda ir šeimos nariai. Ypač mama, kuri visada spinduliuoja pozityvą ir net tada, kai jai sunku, stengiasi padėti kitiems.
Bet energijos kraunuosi iš judėjimo – jogos, vaikščiojimo, šokio ir kelionių. Taip pat kartais energijos suteikia nusiraminimas ir kokybiškas poilsis.
– O kas jus išveda iš kantrybės?
– Labai dažnai išveda iš kantrybės lėtas internetas ar kompiuteris. Tenka nemažai laiko praleisti prie ekrano pildant projektų paraiškas, studijuojant ar administruojant renginius. Tad su kompiuteriu išgyvename ir džiugių, ir piktų momentų (juokiasi).
– Kaip save apibūdintumėte trimis žodžiais?
– Jautri, atsakinga, nenustygstanti.
– O kokių ydų norėtumėte atsikratyti?
– Oi, koks sunkus klausimas (juokiasi)… Prie paskutinio klausimo dar reikėjo prirašyti, kad esu gana savikritiška. Gal tai – ne yda. Bet dažnai dėl to jaučiu nemažai nerimo. Kartais tenka su savyje gyvenančiu savikritiku rasti susitarimą, kaip nusiraminti ir toliau siekti tikslų.
– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte suvalgyti pusryčius? O vakarienę?
– Norėčiau susitikti modernaus šokio pradininkę Isadorą Dunkan. Pakviesčiau ją vakarienės bei palydėti saulę prie jūros su laisvu šokio judesiu krante. Teko skaityti jos autobiografijoje, kad ji labai mylėjo jūrą.
Pusryčiams būtų puiku susitikti Jėzų arba Budą, manau, klausyčiausi iki vakaro…
– Jau 7 metus dirbate Palangos kultūros ir jaunimo centre. Jums tai – svajonių darbas?
– Manau, viskas priklauso nuo sėkmės ir nusiteikimo. Man labai pasisekė, kad sudominau tuometinį Palangos kultūros ir jaunimo centro vadovą Žilviną Kažį ir renginių organizatorių Nerijų Stasiulį. Jaučiu didelį džiaugsmą, kad teko su jais dirbti ir tiek daug išmokti. Nuostabu, kai patikima jauna ir dar neturinčia daug patirties, bet kupina motyvacijos asmenybe.
Mano svajonių darbas – padėti žmonėms būti laimingiems ir realizuoti savo potencialą, kokį jau man Dievas davė. Niekada nebuvau ir nesu apsibrėžusi, koks tai darbas. Svarbu, kad teiktų tiek man, tiek kitiems džiaugsmą ir gerovę.
– Lydekai paliepus, jums panorėjus, kokia jūsų didžiausia svajonė? Profesinė ir viso gyvenimo?
– Turiu daug svajonių, vilčių, bet tuo pačiu ir nerimo dėl pasaulio – karai, nesantaika, epidemija, klimato kaita, korupcija. Matote, sąrašas ilgas. Šią akimirką labai norėčiau, kad išspręstume šiukšlių problemą. Jeigu turėčiau galią vienam norui – visa žmonija naudotų tik natūraliai suyrančias ir gamtos neteršiančias medžiagas.
Galbūt, kad labiau tausotume šį pasaulį, turime suvokti, jog esame jo ekosistemos dalis ir labiau pažinti, mylėti, tausoti ir save bei prisiimti atsakomybę. O mažas svajones, kurias esu pajėgi įgyvendinti, manau, anksčiau ar vėliau paversiu realybe.
– Duodu jums minutę subrandinti itin drąsią kultūrinę idėją Palangai. Kokia ji?
– Su kolege Ringaile Juozapavičiūte apsilankėme naujame Palangos kurorto muziejuje ir buvome labai teigiamai nustebintos, taip gimė mintis, kad Palangai reikėtų labiau pozicionuoti save kaip grafų Tiškevičių ir tarpukario paveldo miestą. Galėtume pradėti nuo kostiuminio istorinio filmo, kuriame būtų daug romantikos bei veiksmo ir kurį „Netflix“ ar kita garsi kino kompanija galėtų nufilmuoti Palangoje. Vilniuje nuolat matau, kaip jie ką nors filmuoja. Šiais laikais medijos yra vienos iš itin svarbių idėjų ir kultūros perteikimo priemonių. Palanga – fantastiškas miestas, labai norėčiau, kad apie jį sužinotų daugiau Europos ir pasaulio gyventojų.
Apie Šventąją sukūrėme meninės dokumentikos filmą „Vėjų žemė“ (2016). Jį pamatė net Amerikoje. Šiuo metu filmą galima rasti „Youtube“ kanale.
– Jūs gimėte ir užaugote Šventojoje. Kokių mielų, tik jums žinomų užkaborių turite joje?
– Man labai patinka pušynai, turiu keletą mėgstamų proskynų ir kalvelių. Kai kurių vietų jau nebėra. Šventoji greit keičiasi, statosi daug naujų viešbučių, kuriasi nauji gyventojai. Ir tai labai džiugu.
– Ar buvote nutrūktgalvė mergaitė vaikystėje?
– Iš dalies. Mėgau laipioti medžiais ir lakstyti po laukus. Bet buvau ir esu svajotoja, tad ieškodavau ne tiek nuotykių, kiek užuovėjos kurti ir svajoti vienumoje.
– O kokių savivertės kompleksų turėjote ir kaip juos įveikėte?
– Savivertė – nuolatinis iššūkis. Stengiuosi jį įveikti su siekiu tobulėti ir priimti save bei savo netobulumą. Taip pat padeda meditacija, nusiraminimas, pozityvios mintys ir artimųjų palaikymas.
– Kokią knygą šiuo metu skaitote?
– Skaitau visą šūsnį. Vis nepabaigiu moderniosios psichologijos pradininko K. G. Jungo autobiografijos „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“. Taip pat šiuo metu skaitau savo specializacijos knygas. Paskaičiavau, kad namie ant skirtingų staliukų bent 10-15 knygų. Dauguma – apie kultūrą arba psichologiją.
– Kaip dažnai aplankote jūrą ir apie ką su ja kalbatės?
– Pastaruoju metu nelabai dažnai, o ir pokalbiai sutrumpėjo. Anksčiau praleisdavau valandų valandas. Tad, kai randu tas laisvas minutes, stengiuosi mažiau kalbėti ir daugiau klausytis.
– Ar jūsų širdis – laisva?
– Ne, mano širdis retai būna laisva. Esu linkusi greit įsimylėti.
– Jūs – laiminga?
– Taip!
– Kiek leido sveikas protas ir sąžinė.