Kai pažįstama Palangoje teiravosi gero gerklės, nosies ir ausų daktaro, jos draugė iškart mojo į Klaipėdos pusę: „Važiuok pas Donatą Boveinį. Jis ten – geriausias, be to, labai mielas“. O, pasirodo, pas jį važiuoti į uostamiestį nė nereikia – 33 metų gydytojas otorinolaringologas Donatas Boveinis jau ketverius metus gyvena Palangoje, joje ir konsultuoja pacientus. „Palanga mane labai žavi – pušynas, jūra, daug kokybiškų paslaugų“, – D. Boveinis sakė „Lietuvos pajūriui“.
– Iš kur pas jus toks įvaizdis – puikus ir mielas?
– (Šypsosi). Nemanau, kad tokį įvaizdį galėtum susikurti, jeigu nebūtum toks. Na, gal ir nekukliai pasakiau. Arba viską darai maksimaliai (gerai), save visą atiduodi, arba ne. Žmonės tai labai gerai jaučia. Man dar labai svarbu – individualumas. Vienaip kalbi su sena močiute, kitaip – su vaiku ar jo mama. Kartais pacientams aš net duodu savo asmeninį telefono numerį, kad jie ramiau jaustųsi. Svarbu būti natūraliam. Aš – toks.
– Kada nusprendėte, kad norite tapti gydytoju otorinolaringologu?
– Kai baiginėjau šeštus metus bendrosios medicinos mokslų, laukė specializacijos pasirinkimas. Aš visada norėjau chirurginės specialybės – terapinės man nelabai buvo prie širdies. Prisimenu, prieš tai vienas mano bendramokslis, jau pasirinkęs tokią specializaciją, man pasakė: „Žinai, operavau nosį – man visai tai patiko“. Galvojau: „O, gera mintis – nosis!“ (šypsosi).
– Koks jūsų kelias į mediciną?
– Nuo tetos padovanotos knygos, kuri ir vadinosi „Medicina“ (juokiasi). Apie mediciną nuo Antikos iki dabar. Man buvo penkeri (metai). Buvau ką tik pramokęs skaityti (šypsosi). Ji mane sužavėjo – medicina atrodė ir mistiška, ir labai kilni. Ir, gal kas nors nepatikės, niekada nesuabejojau savo pasirinkimu – medicina. O teta pati gyvenime siekė būti gydytoja, bet jai nepavyko (šypsosi). Mano giminėje nėra gydytojų.
Augau Kauno rajone, prie Kauno marių, labai gražioje vietoje. Kai baigiau mokyklą, įstojau į Medicinos sveikatos mokslų universitetą. Buvo ilgos studijos – kaip ir visiems medikams: bendrosios studijos truko šešerius metus, plius rezidentūra.
– O kodėl pasirinkote Klaipėdą?
– Kai penktame kurse reikėjo rinktis vietą praktikai-internatūrai, mūsų kurso grupelė draugų, vilniečiai ir kauniečiai, ilgai nesukome galvų: „Reikia važiuoti kuo toliau nuo gimtojo miesto!“ Atvykome čia 2012 metais ir mums čia labai patiko – išsinuomojome butuką.
Tiesą pasakius, iki tol uostamiestį beveik visada aplenkdavau – arba į Palangą, arba į Nidą važiuodavau.
Dalis tos mūsų grupelės – penketuko – liko gyventi ir dirbti Klaipėdoje, kiti pasklido po pasaulį.
– Ar skiriasi klaipėdiečiai, visi pajūriečiai, nuo kauniečių?
– Tikrai taip. Klaipėdiečiai – labiau „atsipūtę“, laisvesni, itin draugiški. Ypač tie skirtumai buvo akivaizdūs tuomet, kai atvykome. Dabar – ne tiek.
Rezidentūrą atlikau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.
– Jūs daug dirbate – kur tik nerasi jūsų internete.
– (Šypteli). Taikliai pastebėjote – dirbu daug. Bet tam mano specialybė palanki. Dirbu Klaipėdos respublikinėje ligoninėje, „Ave Medica“ klinikoje Palangoje, „Northway“ medicinos centre Kretingoje ir Klaipėdoje. O privačioje vaikų klinikoje „Mama, aš sergu“ gavau savo pirmąją privačią praktiką. Skirtingai nei kitose specializacijose, otorinolaringologų medicininė licencija vaikams ir suaugusiems – bendra. Tai – gerai. Nors vaikai – specifiška. Bet aš gerai su vaikais sutariu.
– Kodėl daug dirbate? Namui ant jūros kranto? Kad anksti į pensiją išeitumėte?
– (Juokiasi). Tai – klausimas, į kurį aš vis dar pats ieškau atsakymo. Būna, kad užeina mintelė ko nors atsisakyti. Bet vėl – išsimiegi, pailsi ir – pirmyn. Aš myliu savo darbą, savo pacientus. Tikrai taip!
Gal mes gyvename tokioje visuomenėje, kur daug dirbti – norma, sėkmės ženklas?
Žinoma, teisūs ir tie, kuriems tai atrodo ydinga. Nuo dirbti daug iki persidirbti, „perdegti“ – labai nedidelė riba.
– Kaip bendraujate su vaiku? Į rankas jam įspraudžiate meškiuką ar elektroninį žaislą?
– Man to nereikia. Su vaiku kalbu kaip su suaugusiu. Pasakau iškart: „Nieko neskaudės. Pasitarkime abu, kaip tai darysime…“ Ir, tiesa, kol aš žiūrinėju vaiko ausį, jis neretai naršo savo telefone (juokiasi).
– Kаs jums darbe yra sunkiausia: didelė įtampa, milžiniška atsakomybė ar?..
– Gal net ne tai. Tiesiog yra žmonių – tų, kurie kreipiasi pagalbos, – kurie gali sugadinti ne tik vieną dieną, bet net ir savaitę. Matyt, esu jautrus: tokius žmones ilgai atsimenu. Laimei, tokių žmonių ne dažnai pasitaiko – bet po vieną kas pusmetį tikrai (juokiasi). Paprastai jie būna itin reikalaujantys, nepasitikintys, prisiskaitę interneto (šypsosi). Arba – su įsitikinimais, kurie prieštarauja medicinai.
– Jūs konsultuojate ir gydote, ir operuojate. Ar operuoti – sunkiau?
– Nebūtinai. Ko gero, konsultavimas – sunkiausia. Turi gyvai bendrauti su žmogumi, pagrįsti savo išvadas ar įtarimus, įtikinti. Paprastai, aš žmogui, jei įmanoma, pasiūlau kelis variantus – pats žmogus turi nuspręsti, kas jam ar jai labiausiai tinka.
– Ar dabar kiekvienas, mokantis naršyti Google – daktaras?
– (Šypteli). Taip, tokių pacientų ne tik aš, bet ir visi gydytojai šiais laikais turi daug. Neįsitikinęs, kad interneto medicininės žinios yra tik gerai. Kartais geriau, kai žmogus pasitiki gydytoju – ne aklai, bet ir be įtarimų, kad kažką jam ne taip sakai. Žinoma, tikrinti, turėti kelias nuomones – gerai. Bet medicinoje nepakanka vieną vienintelį straipsnį internete perskaityti – reikia įsigilinti į visumą, giliai.
– Gydytojo darbas – ir rizika. Ar jūs savo veiklą draudžiate? Teko skaityti, kad, ypač užsienyje, ligoninėms ar gydytojams pateikiami milžiniški ieškiniai…
– Taip. Savo gydytojus draudžia ir dauguma gydymo įstaigų, ir mes patys save. Tai – normali vakarietiška tvarka. Ir nebūtinai gydytojas visada būna teisus – klaidų kartais, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, pasitaiko. Galbūt baisiai skambės, jos – neišvengiamos. Ypač, kai yra dideli darbo krūviai.
Visi žmonės klysta, juk gydytojai irgi žmonės. Didžiajai daugumai mano kartos gydytojų pripažinti klaidą – normalu jau. Žinoma, geriau, kad jų nebūtų.
– Atleiskite už buitinį požiūrį: sudėtinga atrodo širdis ir smegenys, kraujagyslės, o ausis, gerklė ir nosis?
– Išties, toks požiūris yra. Bet, tiesą pasakius, otorinolaringologijos srities chirurgija yra viena iš sudėtingesnių.
Kai mes darome nosies endoskopines operacijas, su mažyte kameryte per nosies šnervę naršome per kelis milimetrus nuo smegenų, šonuose – akys, ir čia pat – svarbiausios žmogaus kraujagyslės.
Nereikia nė sakyti: netinkamas judesys ne ten ir…
Bet turiu ir gerą žinią: otorinolaringologija yra didžiulę pažangą chirurgijoje padariusi medicinos sritis.
Prieš 30 metų endoskopinė nosies chirurgija buvo beveik neatliekama, nes mirtingumas joje buvo itin didelis.
Dabar, atsiradus kompiuterinei tomografijai – gydytojo žemėlapiui, gali tinkamai pasiruošti kiekvienai operacijai, plius yra pažangi endoskopinė navigacija.
Operuoji ir ekrane matai nuotrauką, vaizdą realiu metu.
Man operuoti tenka beveik kiekvieną dieną. Bent keturias dienas per savaitę.
– Ar turite savo ritualų prieš operaciją?
– Taip. Kai kurie ritualai – tiesiog būtini. Kruopščiai, lėtai nusiplauni rankas, net tris kartus – susikaupęs, apmąstydamas. Na, tai net atrodo kaip ritualas, tiesiog būtinybė (šypteli). Ateinu prie operacinio stalo su instrumentais be jokių pašalinių minčių. Jų tikrai prieš operaciją neturi būti!
– Ar visada su medicininiu personalu pavyksta prie operacinio stalo pajausti tarpusavio „chemiją“?
– Žinoma, tai irgi – labai svarbu. Kaip sakote, chemija arba yra, arba jos nėra. Laimei, man sekasi kol kas – komandos šalia manęs (operacijos metu) yra sinchroniškos, susistygavusios. Pavyzdžiui, anesteziologas, su kuriuo tenka dažnai dirbti, yra geras mano draugas – abu kartu užsiimame jėgos aitvarų sportu.
– Jums tenka pranešti ir apie onkologines ligas. Kokius žodžius parenkate tokiu atveju?
– Svarbiausia – suteikti viltį. Tokia liga dabar – jokiu būdu ne mirties nuosprendis. Su žmogumi kalbu apie ligą atvirai. Juk tokiu atveju būtinas ir jo nusiteikimas, dalyvavimas.
– Ar Klaipėdoje medicinos lygis toks pats kaip Kaune ar Vilniuje?
– Lygis – tikrai aukštas. Diagnostine, chirurgine prasme lygis Klaipėdoje – kaip Kaune ir Vilniuje. Galbūt Kaune – dėl specializacijos ir centralizacijos yra daugiau patirties gydant onkologines ligas, atliekant kaukolės pamato sudėtingesnes operacijas. Bet bendrąja prasme, Lietuvoje operavimo ir gydymo lygis yra pakankamai aukštas.
– Ar žmonių klausa prastėja?
– Šimtu procentų taip neteigčiau, klausos sutrikimai – vyresniųjų bėdos. Žinoma, jaunimo ausinukai, garsi muzika nėra dideli klausos draugai.
– Ar jums svarbi tyla?
– Kartais. Bet gerokai dažniau – bendrauti. Ypač šiuo pandemijos metu.
– Kokie jūsų pomėgiai?
– Jėgos aitvarai! Ačiū mano kolegai už jį. Šį sportą „atradau“ persikėlęs į Klaipėdą.
– Vadinasi, jūrą, ko gero, dažniau matote nei vidutinis palangiškis?
– Man jūra niekada nenusibosta. Tas jausmas prie jos – ypatingas.
– Kur save matote po 10 metų?
– (Šypsosi). Dirbantį! Mane domina ir akademinė veikla, bet klausimas, ar ji itin daug man padėtų mano praktinėje veikloje. Mano profesijoje svarbiausia – įdirbis.
– Jūs – laimingas?
– (Juokiasi). Taip!