Kai Palangos miesto savivaldybės laiptais lipau į viršų interviu su vicemeru Rimantu Antanu Mikalkėnu, akimirkai stabtelėjau: „Po galais, o kur jo kabinetas?“ Palangos merą Šarūną Vaitkų visi žino, bet toli gražu net ne visi palangiškiai pasakytų, kas yra jų vicemeras. „Man būti dėmesio centre, ant scenos – ne mano dalykas. Niekada to nemėgau. Savo žvaigždės valandas aš jau atgyvenau – kitąmet sukaks 50 metų, kai aš dirbu Palangoje. Didžiąją dalį – viešajame sektoriuje“, – R. A. Mikalkėnas sakė „Lietuvos pajūriui“.
– Kada jums buvo įdomiau dirbti: tais senais, sovietiniais laikais ar dabar?
– Kai atvažiavau dirbti į Palangą 1973 metais, pradėjau dirbti Palangos komunaliniame ūkyje, tapau atsakingas už jo vieną padalinį – kelių eksploatavimo ruožą. Tais laikais komunalinis turėjo ir šiltnamius, kuriame augino gėles, sodinukus, medelius – taip pat buvo už juos atsakingas. Atvažiuodamas į Palangą, žinojau tik kur čia yra pliažas, J. Basanavičiaus ir Vytauto gatvės. Gi visa Palanga tuomet buvo tokia mažytė. Ir, aišku, nebuvo nei tarnybinių automobilių, nei „mobiliakų“ (juokiasi). Visur važinėjau motociklu „Dniepr“ su „lopšeliu“ – kaip priekaba keleiviui. Buvau pats jauniausias visame komunaliny – anksti ryte, tarp 5 ir 6 valandos, ant jo pralėkdavau visą Palangą, o 8-tą atraportuodavau savo vadams. Tada visko būdavo: ir kabinų išvartytų, ir šviestuvų sudaužytų, ir kitokio vandalizmo buvo per akis. Tai ne dabar!
– Buvo tiek chuliganų Palangoje?
– Taip. Jų čia buvo tikrai nemažai. Čia jie darė savo „razborkes“, „sborkes“ (santykių aiškinimąsi, susitikimus, – aut. past.) Aišku, ne žiemą, o vasarą, ypač sezono pradžioje. Ypač Šiauliai su Kaunu čia pjovėsi. Visko buvo.
– Vicemere, gal jūs maišote laikotarpius – kalbate apie gangsterius 1990-ųjų pradžioje?
– Ne, nemaišau. Buvo jų čia ir atkūrus nepriklausomybę, jau po 1990-ųjų. Bet jų tarp 70-ųjų ir 80-ųjų buvo gerokai daugiau. Milicija vos spėjo suktis. Jie mėgo sukiotis vietos restoranuose – jų buvo du ar trys, „Birutė“, „Vasara“, kelios kavinės ir valgyklos. Vienintelis viešbutis Palangoje tuomet buvo mūsų komunalinio. Net sunku apie tai pasakoti dabar – turi nusikelti pats į tuos laikus, kad suprastum.
– Buvo smagių nutikimų su „Dniepru“ lakstant?
– Buvo (šypteli). Buvo 1974-ieji, jau saulė kaitino, nuvažiuoju apie 7 valandą ryte į pliažą pasižiūrėti, kas jame vyksta. Ir atsitiko man „nelaimė“: mano „Dniepras“ užbuksavo ir įklimpo prie Rąžės moterų pliaže. Tuomet jis tęsėsi nuo Palangos tilto iki pat Rąžės upelio. Dabar moterys – tokios pakančios, o tais laikais vyrą moterų pliaže galėjo ir į gabalus suplėšyti (juokiasi). Ne juokais išsigandau, kai pamačiau tris nuogales link manęs artėjančias. „Gazo“ duodu, bet tik dūmai kyla, o ratai dar labiau klimpsta. Viena man jų ir sako jau priėjusi: „Na, vaikeli, įstrigai? Sėdėk!“. Visos čiupo motociklą ir su manimi perkėlė per upelį (juokiasi). Kol supratau, kas ta Palanga, praėjo dveji ar treji metai. Vėliau komunaliniame tapau ir direktoriumi. Prisimenu, mane pristatant Vilniuje, Komunalinio ūkio ministerijoje, kažkoks valdininkas man pasakė, kad aš esu jauniausias komunalinio ūkio vadas visoje Lietuvoje. Dar neturėjau nė 30. Palangos komunaliniam ūkiui vadovavau 18 metų. Dabar, kaip vicemeras, būtent už komunalinio ūkio reikalus esu atsakingas.
– Atkūrus nepriklausomybę 1990–1994 metais buvote Palangos meru. Ką ryškiausiai atsimenate?
– Taip. Tuomet buvo kilęs toks privatizavimo vajus – Vilnius spaudė viską – komunalinį, buitinį, prekybą ir kitas paslaugas – čia privatizuoti. Šiaušiausi – gyniau Palangą, sakiau: „Negriaukime to, kas yra ir kas gerai veikia“. Iki 1990-ųjų galėjai maišą rublių turėti, bet nebuvo ką už juos pirkti. Viskas buvo „blatu“ arba su limitais. O 1990-aisiais – nei pinigų, nei medžiagų.
– Ką darėte? Važiavote į Vilnių su „sakvojažu?“
– Važiavau. Visi taip tuomet į Vilnių važiavo. Toks laikas buvo. Kalbu dar apie sovietinius metus. Bet, Palangos atveju, mums patiems nė nereikėjo į Vilnių važiuoti – visi jo ponai čia vasarą sulėkdavo. Padėdavai jiems – aišku, ne tiems didiesiems partiniams „šulams“ – gauti kambarį poilsio namuose ar sanatorijoje, o jie jau lankstydavosi: „Jeigu ko prireiks, skambink ar atvažiuok – padėsiu“. Visa ta Sovietų Sąjunga buvo „blatų blatas“. Gi prisimenate: tais laikais geriausias darbas buvo pardavėjos, o jeigu jau esi parduotuvės vedėja, tai – pasaka.
– Ir ką pavyko jums Palangai „išmušti“?
– Na, čia – gal ne spaudai (juokiasi). Tais sovietiniais laikais labai trūko benzininių, o ir kitokių, kompresorių, suvirinimo aparatų. Juos visai Sovietų Sąjungai skirstė viena kažkokia moterytė „Gozplane“ Maskvoje. Bet Lietuva jų gaudavo daugiau. Klausimas jums: „Kodėl?“
– Atsiveždavote ją į Palangą?
– (Juokiasi). Pati atvažiuodavo, nes sanatorinių kurortinių įstaigų susivienijime ji čia turėjo savo nuolatinį kambarį vasarai. Ji čia gyvendavo visą liepą. Visada atvažiuodavo viena. Ir nebuvo aikštinga – viskas jai čia tiko ir patiko. Ji mokėdavo iš savo kišenės. Man tuometė Lietuvos komunalinio ministerija buvo pavedusi „užsiimti“ ta moteryte – aš ją pats paimdavau Palangos oro uoste ir nuveždavau į jį. Ko nepadarysi vardan kompresorių visai Lietuvai! Žinoma, Palangoje jų netrūko (juokiasi).
Skirtingai nei Jūrmaloje, Palangoje visos sanatorijos ir poilsio namai buvo ne sąjunginio, o respublikinio – mūsų pačių – pavaldumo. Tad buvome savarankiškesni nei kaimynai, bet jie lengviau iš Maskvos gaudavo medžiagų, kurių tada labai trūko. Bet aš pats į Jūrmalą nuveždavau šaligatvių plytelių, nes mes patys jas čia gaminomės, o iš jų parsiveždavau metalų, vaikų žaidimų aikštelių įrengimų, organinio stiklo šviestuvų, dažų. Toks buvo sovietmetis!
Jau minėjau, kai atkūrus nepriklausomybę tapau Palangos meru, irgi visko trūko. Stengėmės patys, kiek galėjome, viską gamintis – turėjome net savus dailininkus. Prisimenu nuvažiavau pas finansų ministrą Sikorskį – žiūri jis taip niūriai į mane iš padilbų. Jis klausia: „Kas tu toks?“ Jam atsakiau: „Aš – naujasis Palangos meras“. O jis man: „A, naujas Palangos „fiureris“. Tai ko nori?“. Net sakyti jam nereikėjo – gi pinigų kaulysiu. Jis buvo protingas žmogus. Jo nurodymu buvo skirtas finansavimas dviračių takui iš Palangos į Šventąją. Dar kai Danius Puodžius vadovavo Palangos miesto Tarybai, jaunesnis Sikorskis mėgdavo į Palangą atvažiuoti. „Tiek čia daug žmonių – reikia jums dviračių tako“, – kartą pasakė. Puodžius mane jau kitą dieną kviečiasi ant kilimo – buvau dar komunalinio direktorius: „Skubiai daryk (dviračių tako) projektą“. Pražingsniavau pats su savo inžinieriumi su pagaliais matuoti rankose – štai tau ir projektas. Taip gimė tas dviračių takas.
– Kas jus dabar Palangoje stebina?
– Apskritai kalbant, milžiniška technologinė pažanga. Kai aš pradėjau dirbti meru, savo pirmąjį faksą parsivežėme iš švedų, su kuriais draugavome.
Kad tokia kada nors bus Koncertų salė kaip dabar, nė sapnuoti negalėjau. Ko gero, ji buvo sunkiausiai „išvargta“, nors statybos buvo sudėtingos.
Bet mane labiausia stebina toks beprotiškas privačių statybų bumas Palangoje. Žmonės moka didelius pinigus už namus dar brėžiniuose, piešinukuose! Daugybė pinigų yra uždirbami labai lengvai – kitaip to nedarytum. Gal aš senoviškai mąstau, nežinau.
Mane ypač stebina kai kurių tokių pirkėjų naivumas. Dalis jų tiesiog šventai tiki, kai jiems statytojas sako, kad ne tik namą pastatys, bet bus ir brodvėjus su vaikų aikštele ir visais kitais miesto patogumais. O realybė gali būti visai kitokia – vien kelio gali tekti laukti dešimt metų. Kai tokius namus, pastatytus žemupy, pavasarį užtvindo, jie skuba į Savivaldybę: „Padėkite!“. Lažinuosi, kad tokie statytojai žino, jog Rąžės upelio tėkmės nepakeisi, tačiau kai kam svarbiausia – statyti. Vos ne bet kur. O kai kam – pirkti. Irgi – vos ne bet kur. Stebuklų negali būti – infrastruktūros vystymas ilgai dar nepavys statybų naujuose rajonuose. Savivaldybė per metus gali padaryti dvi gatves, bet ne dvylika. Gi mes čia neturime didelių gamyklų, kad daug pinigų surinktumėme – viskas iš paslaugų sektoriaus.
Bet kad Palanga per paskutinį dešimtmetį tapo tokiu galingu traukos magnetu – didelis visos Savivaldybės darbuotojų, mero (Šarūno Vaitkaus, – aut. past.), kuris vis dar jaunas, nuopelnas.
– Jums rudenį sukaks 74-eri. Ko gero, esate vienas vyriausių šalies vicemerų. Jaučiate metų naštą?
– Aš ir pats kartais nusistebiu, kad man – jau tiek (juokiasi). Aš tiek daug laiko Palangoje buvau jauniausias – ir komunalinio vadas, ir meras… O dabar aš jau daug kam – senelis. Jau daug kur tampu lėtesnis, o kai kur – greitesnis (juokiasi).
– Ar dar pasiryšite vienai kadencijai miesto Taryboje?
– Ar siūlote? (Juokiasi). Atsakysiu po rugsėjo pirmosios. Esame sutarę, kad per vasarą apie politiką nesikalbėsime.
– Kokie jūsų mėgstami kampeliai Palangoje?
– Mėgstu dviračiu prie jūros Kontininkuose nuvažiuoti. Man labai gražus Birutės kalnas. Aišku, Palangos tiltas – visada žavus, bet man geriau, kur ramiau. Ne visi žino, kad jis buvo įlūžęs kelis kartus. Visko buvo per tiek metų!
LT-FOTO nuotraukoje: Palangos miesto savivaldybės vicemeras Rimantas Antanas Mikalkėnas