Ligita SINUŠIENĖ
Svetlana Nevmerzhytska – pirmoji mano mokinių ukrainiečių (mokau juos lietuvių kalbos Palangos senojoje gimnazijoje) mama, su kuria susipažinau. Susitikome prie parduotuvės. Ir praplepėjome valandą, jei ne daugiau, kaip senos geros pažįstamos. Apie baimę keliančius lėktuvus, nerimą dėl vaikų ateities, apie pirmąjį gyvenime žiūrėtą spektaklį svetima – lietuvių – kalba…
Niekada nepamirš to ketvirtadienio
Susipažinti su Svetlana iš tiesų troškau. Septyniolikmetis jos sūnus Romanas – vienas iš tų, kuris nepasitenkina lengviausiu keliu, ieško būtent to, teisingojo, atsakymo. Pavyzdžiui, į tradicinį klausimą „kaip jautiesi?“ Romanui nepakanka išsirinkti vieno iš klasėje iškabintų lapelių su savijautos pavadinimu. Perskaitęs „pavargęs“ paklausia rusiškai: „A kak budiet istačionyj?“ Ir kruopščiai užsirašo: „išsekęs“. Tai žavu ypač dėl to, kad Romanas su bendraamžiais puikiai susikalba angliškai. Atkreipus dėmesį, kad kiti jo bendraamžiai iš Ukrainos šios užsienio kalbos taip puikiai nevaldo, Romanas paaiškina: „Mano mama – anglų kalbos mokytoja. Mane moko kasdien“. Tad natūraliai ir kilo noras pažinti šią išmintingą moterį.
Gimnazijos vadovybės ir psichologų esu išmokyta: šiems vaikams – nė vieno klausimo apie karą. Nebent patys pradėtų pasakotis. Romanas su kitu bendraamžiu ir buvo pirmieji, kurie po gero mėnesio, jau pasibaigus pamokoms, manęs paklausė: „O kokia buvo jūsų vasario 24-oji?“ Ir patys pradėjo pasakotis…
Ir štai vienoje iš kurorto kavinių jau aš klausiu Svetlanos: „Kaip viskas prasidėjo?“
Svetlanos namai – Zhytomiro regione, Ovriče, vos 33 km nuo Baltarusijos sienos tad jau apie mėnesį iki karo miesto apylinkėse matė daug karinės technikos.
„Vasario 23 d., trečiadienį, iš darbo grįžau vėlai po mokyklos susirinkimo. Būtent tą dieną Ukrainoje buvo paskelbta ekstremali padėtis, tad direktorius ramino visą kolektyvą. Ketvirtadieniais – niekada nepamiršiu, kad karas prasidėjo ketvirtadienį – neturiu pamokų, tad turėjau savų planų, kaip praleisiu laisvadienį. Kaip visada, ruošiausi pagaminti ką nors skanaus. Niekas netikėjo, kad bus karas“, – prisimena moteris.
Svetlana su sūnumi ir jaunesne dukra Veronika gyvena kartu su savo tėvais. Tos lemtingosios dienos rytą – apie 4 val. mamai iš Kijevo paskambino Svetlanos brolis ir perspėjo: „Rinkitės daiktus, išvažiuokit. Prasidėjo karas“.
„Nežinojau, ką pasakyti vaikams, žiūrėdama į jų išsigandusias akis. Iš toli buvo girdėti bombardavimai. Iš tos baimės bėgau iš bankomato nusiimti pinigų. Pradėjau rinkti drabužius, vaistus, maisto produktus. Tačiau mieste jau prasidėjo panika – visi stengėsi išvažiuoti. Brolis vėl paskambino ir pasakė, kad jam bevažiuojant iš Kijevo prieš jo akis įvyko sprogimas. Visų pirma nusprendėme išvykti iš daugiabučio ir keliauti į užmiestį. Tačiau vos nuvykus ir įėjus į namelį, ten įvyko du sprogimai. Dukra žiūri į mane. Labai sunku tokiomis akimirkomis kažką aiškinti vaikams. Sūnus užsidarė savyje. Norėjosi, kad jis verktų, bet jis – visas savyje. Vėl sėdom į automobilį ir nuvykom pas mano draugę. Pas ją praleidome savaitę. Porą dienų buvo ramų, o paskui vėl – bombos, lėktuvai. Kartą anksti ryte virš mūsų lėktuvai skrido itin žemai. Klupau ant kelių ir meldžiausi, kaip tik mokėjau. Ir tas troškimas, kad tik neatsibustų vaikai ir neišgirstų, kas vyksta“, – pirmosios karo dienos Svetlanai atmintin įsirėžė itin giliai.
Kadangi brolis nuvyko į Lvovą savanoriauti, ten atsikėlė ir Svetlana su vaikais. Ir vėl ten išbuvo trumpai, kol neprasidėjo bombardavimas.
Pribloškė šalies išdavikė – pažįstama slaugytoja
Moteris grįžta ir prie savo gimtojo miesto, kuriame šaudymas nebesiliovė. „Kažkada Ovričas buvo karinis miestelis, tad manau, kad rusai turėjo seną informaciją, gal senus žemėlapius naudojo. Buvusiose karinėse bazėse dabar įkurtas Užimtumo centras, muzikos mokykla, – sako moteris. – Visos raketos skrido iš Baltarusijos. Pataikė į vieną gyvenamą namą. Žuvo visa šeima, kurią pažinojau. Net jų kūnų nerado, o gelbėtojai ieškojo labai ilgai. Rusai naudojo sprogmenis, kurios kūną sunaikina iki molekulių.“
Tačiau labiausiai moterį sukrėtė… išdavystė. „Pirmąją mūsų šalies išdavikę Ovriče suėmė puikiai mūsų visų pažįstamą slaugytoją. Ji rusams žymėjo taikinius, kur mesti sprogmenis. Man iki šiol sunku tuo patikėti! Jau suimta ji kalbėjo, kaip nekenčia Urainos. Tad kodėl čia šitiek metų gyveno? Slaugė mūsų žmones, o paskui rodė priešui, kur mesti bombas!“ – emocijas sunkiai tramdė pašnekovė.
Svetlanai ypač sunku, nes Ukrainoje liko jos tėvai. Kad ir kaip prašė važiuoti kartu, mama Svetlanai atsakė klausimu: „Ar tu paliktum savo sūnų?“
„Iš tiesų jis liktų ten visiškai vienas. Todėl sunku beprotiškai. Šis karas pagrobė visą tavo suplanuotą, suorganizuotą gyvenimą: darbą, namus, tėvus, brolį. Tiesiog kirpte atkirpo. Esu pripratusi gyventi su tėvais, tad labai sunku be jų. Ir mama, ir tėtis gimę gegužę tad pirmąkart gyvenime su gimtadieniu jų nepasveikinau asmeniškai, – bekalbant Svetlanos balsas suvirpa. – Čia, Lietuvoje, Palangoje, mus priėmė labai gerai, bet pasiilgstu net namų kvapo. Prasidėjus pavasariui taip norėjosi kažką pasisėti, kaip įpratus. Tačiau čia susipažinome su puikia palangiškių šeima – Rūta ir Albertu. Jie mums pasakė suprantantys, kad niekas nepakeis namų, bet tapo mums artimais draugais, neleidžia liūdėti. Gal Dievui svarbu, kad nebūtume vieni? Dabar vaikai lanko mokyklą, turime ką valgyti, apsirengti. O aš Ukrainoje pamokas vedu nuotoliniu būdu. Pradedi pamoką ir staiga mokiniai sako: „Svetlana, mums oro pavojus“. Tai siaubinga. Tačiau gyvenimas tęsiasi. Reikia tikėti pergale, nors be galo skaudu dėl Mariupolio, Charkovo. Labai skaudu dėl mažų vaikų, moterų, dėl tų, kurie laidoja savus lauke, kieme, dėl tų, kurie net neranda savų. Iki šiol negaliu to suvokti, taip viskas neteisinga. Keliu klausimus, kaip mažas vaikas: kodėl? Ir norisi trypti kojom iš apmaudo… Labiausiai trokštu, kad liautųsi mirtys. Ir, kaip Prezidentas Zelenskis pasakė: „Mums nereikia prabangos – atiduokit žemę“. Tik tiek“.
Darbas „Baltijos“ progimnazijoje – terapija
Ovričo gyventojai sezono metu įpratę rinkti mėlynes, kurių ten apstu miškuose. Tačiau rusams užminavus teritoriją dabar draudžiama net įeiti į mišką. Tačiau kasdien sekdama gimtinės naujienas ir bendraudama su mama Svetlana žino, kad kai kurie žmonės vis tiek veržiasi mėlynių – tai papildomas jų pragyvenimo šaltinis. Ir ne vienas taip žūva.
Iš 18-os vienos Svetlanos klasės moksleivių 8 išvyko į užsienį, kur lanko pamokas, kiti persikėlė į ramesnius Ukrainos kaimus, kur nėra interneto, o mobilų įsigyti ne visi pajėgūs.
Svetlana įsidarbino ir Palangos „Baltijos“ progimnazijoje mokytojo padėjėja bei anglų kalbos mokytoja mažiesiems ukrainiečiams. Darbas atima didžiąją moters laiko dalį, padėdamas išvengti niūrių minčių.
„Visų pirma svarbiausia – bendravimas su žmonėmis. Ryte atsibundu, paskambinu mamai (kol neišgirstu mamos balso, tol negaliu pradėti dienos), išsiruošiu ir einu į darbą. Vis kažkokia įvairovė. Darbas – mano relaksacija, terapija. Esu labai dėkinga direktoriui ir visam pedagogų kolektyvui, kad mane priėmė“.
Labiausiai šiuo metu moteris nerimauja dėl abituriento sūnaus. Prasidėjus karui Romanas nuolat kėlė klausimą, kaip jam teks mokytis, ir kodėl taip nutiko būtent jam, jo kartai, kai planuoji savo ateitį. „Visus mokslo metus lankė šokių pamokas, nes ruošėsi išleistuvių valsui, – sako Svetlana. – Tačiau kadangi moka anglų kalbą čia jis labai greitai susirado draugų iš Palangos senosios gimnazijos, kurioje mokosi. Berniukai jam iš karto Palangą aprodė, pakvietė žaisti, konsultuojasi su jais iki išnaktų dėl mokslų. Romanui ši mokykla taip patinka ir su bendraamžiais taip susidraugavo, kad net yra pasakęs: „Kaip gaila, kad čia nepradėjau mokytis nuo kokios 10 klasės. Taip norėčiau dar daugiau laiko su jais praleisti“. Ir mačiau Paskutinio skambučio šventę gimnazijoje. Mane labai nustebino, kad mergaitei gimnazistei dainuojant jai taip profesionaliai akompanavo moksleivis! Kokie puikūs jūsų mokytojai, kokia turtinga jūsų mokslo bazė!“
Dukra Veronika „Baltijos“ progimnazijoje ruošiasi atlikti Eurovizijos nugalėtojų kūrinį „Stefanija“. Kūrinys sudėtingas, bet Veronika mamą ramina, kad nesijaudintų – lanko repeticijas. Mergaitė irgi greitai įsitraukė į mokyklos gyvenimą.
„Kai vaikams gerai, turiu džiaugtis. Jiems čia taip patinka, kad net sako: „Reiktų tik senelius ir dėdę atsivežti“. Jie dar jauni, o mano gyvenimas prabėgo Ukrainoje – labai ilgiuosi namų. Tačiau esu dėkinga palangiškiams, kad šitaip šiltai mus priėmė, kad vaikai čia gali jaustis laimingi“, – pokalbį moteris baigia su dėkingumu.
LT-FOTO nuotraukoje: Svetlana Nevmerzhytska iš Ovričo dėkinga kurorto gyventojams už šiltą jos ir vaikų priėmimą, bet beprotiškai ilgisi Ukrainoje likusių tėvų, brolio, net namų kvapo. Svetlana su abiturientu sūnumi Romanu ir jaunesne dukra Veronika.