Gegužę Irena Vainorienė, grožio salono „Irena“ kirpėja ir savininkė, šventė išskirtinį jubiliejų – ji Palangoje kirpėja jau dirba 40 metų. „Kai kurių mano pirmųjų klientų ne tik vaikai, bet ir anūkai pas mane ateina kirptis. Vadinasi, pasitiki. Geresnio darbo nei kirpėjos kurorte nerasi: pirmoji sužinai visas naujienas ir gandus“, – juokėsi pokalbiui su „Lietuvos pajūriu“ prisėdusi ponia Irena. Per keturis dešimtmečius pagražinusi tūkstančius palangiškių ir kurorto svečių, ji dar žirklių į stalčių atsisveikindama su mylimu darbu nesiruošia kišti. „Kol dirbu, nesenstu!“ – sakė pašnekovė.
– Ar atsimenate savo pirmąją darbo dieną Palangoje?
– Ji buvo prieš 40 metų (juokiasi). Atvažiavau dirbti Palangos buitinio kirpykloje vasarai. Man buvo 24 metai. Tais laikais kirpėjas į Palangą sezono metu padėti vietinėms kirpėjoms komandiruodavo iš visos Lietuvos. Aš atvykau iš Pasvalio – būtent šiame mieste siuntimą man davė į Palangą. Gimiau Kelmės rajone, o kirpti mokiausi Šiauliuose. Bet aš nesu vyriausia kirpėja Palangoje. Būtinai tai parašykite (juokiasi).
– Ar skaičiavote, kiek klientų esate turėjusi per visą gyvenimą?
– (Juokiasi). Nesuskaičiuosiu! Aišku, kad tūkstančius! Kai einu Palangoje, man daug žmonių linkteli, pasisveikina, užšnekina. Žinoma, visų iki vieno klientų neįmanoma atsiminti, bet daugumą – ypač ne vienkartinių – gerai prisimenu.
– Kiek 1980-aisiais, Maskvos Olimpiados metais, Palangoje buvo kirpyklų?
– Žiemą veikdavo tik viena. O vasarą veikdavo apie dešimtį: Vytauto gatvėje prie Senosios kurorto vaistinės, J. Basanavičiaus gatvėje ir vietinės – didžiausiuose poilsio namuose. Žinoma, visos kirpyklos buvo valstybinės. Klientai „išsimušdavo“ taloną pas kasininkę ir laukdavo. O eilės tuomet kirpyklose buvo didelės! Pradžioje aš dažniausiai kirpdavau kirpykloje prie Senosios vaistinės – buvau kirpėja ir brigadininkė. Kitas kirpėjas prižiūrėdavau! (Šypteli).
– Ar lengva buvo jums rasti savo vietą po saule Palangoje?
– Lengva! Svarbiausia – mylėti savo klientus. Drįstu sakyti, kad klientai ir klientės mane labai myli, o aš – juos (šypsosi).
– Ar per 40 metų turėjote ir kuo nors labai įsimintinų klientų?
– Per tiek (laiko) mačiau visokių – neslėpsiu. Bet nė vienas ir nė viena nepašoko iš kėdės ir nepabėgo (juokiasi). O rimtai kalbant, niekas man tiesiai į akis ir nepasakė, kad sugadinau plaukus ar nevykusiai nukirpau. Bet, žinoma, visiems neįtiksi!
Turėjau vieną klientę – ji buvo vienos labdaringos našlaičių organizacijos vadovė, dabar – jau mirusi, – kuri man padovanojo kelionę į Italiją, Vatikaną. Ir ne bet kokią – o su audiencija pas popiežių Joną Paulių II! Bet, tiesą pasakius, man neteko popiežiui rankos paspausti. Mane ji ir naktį išsikviesdavo – dariau jai šukuoseną ir trečią valandą nakties. O po to ji skubėdavo į susitikimus Vilniuje.
– Kada kirpimo mados labiau keitėsi – sovietmečiu ar dabar?
– Žinoma, kad dabar. Gi yra internetas! Kiek madų per tiek metų pasikeitė, neužteks ir abiejų rankų pirštų suskaičiuoti. Anais laikais visokias asimetrijas darydavome, bet daugiausiai šukuosenas darydavome. Senose nuotraukose gi matote: su kokiais „kuodais“ moterys buvo, „šinjonus“ prie moterų su trumpesniais plaukais prikabindavome. Pradžioje, apie 20 pirmųjų darbo metų, tik su moterimis aš dirbau. Dabar kerpu visus.
– Ar spėjate paskui madas ar siūlote klasikinį kirpimą?
– Patikėsite ar ne: spėju. Pasižiūriu, kas internete vyksta. O kai kurie klientai ar klientės patys atsineša – ar iškarpų, ar eskizų, ar piešinių. Nesibaidau aš jų! Kai kurie paaugliai, kirpęsi pas mane, savo nuotraukas ir į „Facebook“ įkelia, išgiria. Malonu!
– Ar turite klientų, kurie pas jus eina visus 40 metų?
– Yra dar ir tokių. Man tokios klientės – kai ateina karta iš kartos, ir močiutės, ir jų dukros, ir anūkės, – labai brangios. Bet kiekvienas klientas ar klientė – brangus. Ypač dabar, kai tiek daug kirpyklų! O jų Palangoje dabar yra apie 30 ar net daugiau. Kai kurie – neslėpsiu – dingsta, kaip sakau, apsuka ratą ir vėl pas mane sugrįžta.
– Ar yra temų, kuriomis su klientais nešnekate?
– Nėra temų, kurių vengčiau. Moku su visais bendrą kalbą rasti. Svarbu – jausti žmogų. Kartais pats žmogus kėdėje nori išsišnekėti. Aš – ramus žmogus, neprimetu savo nuomonės. Kartais matai, kad žmogus mieliau patylės, nei šnekės. Bet kartais juokauju: kad aš pirmoji mieste sužinau visas Palangos naujienas (šypteli). Nereikia nė laikraščių skaityti! Bet ką klientas man patikės, bus tarp mūsų. Čia – auksinė taisyklė.
– Ar jūsų profesijoje yra daug pavydo?
– Visko tekę patirti. Pavydo – taip pat. Man, pavyzdžiui, keista, kad kai kurios mano buvusios darbovietės kirpėjos nesako manęs ieškančioms klientėms, kur aš dabar dirbu. Bet kas nori, tas randa!
– Kas jus kerpa?
– Nijolė. Mano dažniausia kirpėja. Mano buvusi kaimynė. Mane jau apie 20 metų kerpa. Dabar prie viešbučio „Amberton“ dirba.
– Ką lengviau kirpti: vyrus ar moteris?
– Nėra didelio skirtumo.
– Ar palangiškiai kaip klientai yra įnoringesni?
– Nepasakyčiau. Priešingai: didžioji dauguma – labai draugiški, nes patys aptarnauja poilsiautojus. Moka bendrauti. Visus palangiškius klientus pažįstu. Būtų keista, kad nepažinčiau.
– Lietuvių plaukai buvo geresni sovietmečiu ar dabar?
– Dabar! Plaukai – ir stipresni, ir vešlesni. Ir kosmetika – gerokai įvairesnė ir geresnė. Nepalyginsi!
– Birželio pradžioje sukako vieneri metai, kai dirbate savo salone „Irena“. Kokie jie buvo?
– Super geri metai! Nepaisant karantino. Laikini tie suvaržymai, nors pajutau, kad kai kuriems mano klientams apsikirpti, pasigražinti buvo lygiai taip pat svarbu, kaip ir būti sveikiems! Ne veltui sakoma, kad apsikirpusiam žmogui ir nuotaika pagerėja. Žinoma, jeigu jis – patenkintas kirpimu (šypteli). Turėti savo saloną – nuostabus jausmas. Už saloną „Irena“ – ačiū sūnui. Tai – jo dovana!
– Kiek žmonių įdarbinate?
– Dvi manikiūrininkes: Gretą ir Jūratę. Labai geros darbuotojos. Super! Labai draugiškos. Man pasisekė su darbuotojomis. Jeigu būtų didesnės patalpos, daugiau paslaugų pasiūlytumėme. Bet gerai taip, kaip yra.
– Kiek vaikų su vyru užauginote?
– Turime du: 39-erių sūnų Arvydą ir 38-erių dukrą Raimondą. Nuostabūs vaikai! Ačiū Dievui!
– Ar jūsų vyras – nepavydus? Juk jūs – nuolat vyrų apsuptyje, jiems plaukus kedenate?
– (Šypsosi). Ne, mano vyras Algirdas – nepavydus. Jau įpratęs prie to! Buvo metas, kai vaikai dar buvo maži, aš eidavau kirpti, o jis namuose vaikus prižiūrėdavo. Tais laikais tai nebuvo įprasta.
– Jis – taip pat jūsų klientas?
– (Juokiasi). Taip.
– Jis nėra vienas iš jūsų įnoringesnių klientų?
– Pradžioje buvo, dabar – jau ne (juokiasi).
– Ar žinote, kada žirkles ir kirpimo mašinėlę visiems laikams į stalčių įkišite?
– Oi, ne. Kol kas to nesiruošiu daryti. Dirbsiu, kol turėsiu jėgų. Dar niekas man nėra pasakęs, kad mano rankos dreba (juokiasi). Kol dirbu, nesenstu. O su klientų meile – kaip ant sparnų (šypsosi).
– Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?
– Kelionės! Kur tik mes su vyru nesame buvę: ir Afrikoje, ir Azijoje, ir visur Europoje. Kai kurias keliones mums padovanojo vaikai.
– O kokį patarimą duotumėte, kad plaukai būtų vešlūs ir natūralios spalvos?
– Juos prižiūrėti. Pasirinkti tinkamą kosmetiką, geriau – natūralią. Aš salone naudoju „CHI“ ir „Keune“ kosmetiką. Įsitikinau, kad jos – vienos geriausių. O geriausi šampūnai – be parabenų ir sulfatų.
– O vasarą atostogausite?
– Ne. Vasara – pats darbymetis. Kai mylimas darbas, tai ir nepavargsti.
– Ar, atsukusi laiko ratą 40 metų atgal, ką nors keistumėte?
– Oi, ne. Tik kirpėja vėl būčiau (juokiasi). Net ir mano dukra, nors ir niekur nesimokė kirpti, jau pati šeimyną apkerpa. Ir visi – laimingi! (Juokiasi). Mano anūkės man taip pat savo šukuosenas patiki. Ir pagiria: „Tu, močiute, tokia šauni!“ Stengiuosi! (Juokiasi).
Grožio salonas „Irena“ yra Ganyklų g. 18
FOTO: Laimono Tamošiūno nuotr.