Į žaismingą pastabą, kad interviu žurnalui „Lietuvos pajūris“ žinomos dainininkės Violetos Riaubiškytės-Tarasovienės karjeroje būsiąs tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt antras, atlikėja atsakė užkrečiančiu juoku: „Tikrai? Suskaičiavote?“
–Ar neatsibodo jums duoti interviu?
–(Juokiasi) Truputėlį… Gal ne tiek interviu nusibodo, kiek tie patys besikartojantys klausimai.
–Ar naivių ar pokvailių klausimų dažnai susilaukiate? Parodote tuomet savo susierzinimą?
–Gal ir būna, pagalvoju, kad vienas ar kitas klausimas galėtų būti taip apibūdinamas, bet tikrai esu geranoriška – atsakau ir į tokius klausimus. Ne man spręsti, koks klausimas yra įdomus žurnalistui ar skaitytojui… Mane gal truputį gali suerzinti, jei matau, kad žmogus prieš mane nėra tinkamai interviu pasiruošęs, bet niekada nesu pašokusi ir išėjusi iš interviu, niekada…
–Na, artimiausias 15 minučių manęs laukia rimtas išbandymas…
–Bandome.
–Ar gyvenime esate kantri?
–Ne, nesu tokia. Atvirai pasakius, esu gan bjauroko charakterio (šypteli).
–O kaip jūs save apibūdinate?
–Na, ką aš žinau? Man labai sunku save apibūdinti… Žmonėms iš šono turbūt geriau matosi, kokia aš esu. Mane geriausiai pažįsta mano vyras Vilius… Galėsiu jam vėliau perduoti telefoną – jis pasakys, kokia aš (juokiasi)…
–Galėtumėte būti socialinių tinklų žvaigžde ir imti pinigus už kiekvieną „postą“ (įrašą) apie lietuvišką muilą ar pieną, bet jūs – beveik neregima juose. Kodėl?
–Ne, nesu socialinių tinklų žvaigždė. Aš – dainininkė. Tai – mano pagrindinė profesija. Tačiau jokiu būdu nesmerkiu žmonių, kurie tai daro – nuolat lenda į tą „feisbuką“ ar kitur. Kiekvienam savo. Aš tiesiog nemoku to daryti. Man nepriimtina kas penkias minutes į jį įkelti naują įrašą, foto ar vaizdelį… Jei taip daryčiau, būčiau ne aš. Žinoma, galite socialiniuose tinkluose rasti ir mano įrašų, bet juos įkėliau todėl, kad man kažkas pasirodė svarbu, šmaikštu ar juokinga.
–Vaje, nustebinote, kad negaunate nė cento iš „feisbuko“…
–(Juokiasi) Tikrai, nė vieno cento… Užsidirbu iš man mielesnės veiklos. Ačiū Dievui, man užtenka.
–Bet pastaruoju metu jūs mažiau matoma ir televizijoje bei spaudoje. Kas nutiko?
–Nieko nenutiko… Negali juk visą laiką būti „ant bangos“, viršūnėje. Be to, nežinau, ar dėl amžiaus (Violetai Riaubiškytei – 45 metai – L. J.), ar dėl patirties, ėmiau labiau atsirinkinėti, kokiose laidose, šou dalyvauti, kuriose – ne. Atvirai pasakius, mes su Viliumi ir ne į visus prašymus duoti interviu atsiliepiame. Natūralu, kad yra temų, apie kurias galbūt nelabai norime kalbėti arba tiesiog neturime daug ką jomis pasakyti. Ne visur spėjame, ne visur norime ir ne visur mus ir pakviečia. Gal dėl to toks jūsų įspūdis?
–Bet, sutikite, kad daugeliui atlikėjų būti televizijoje – būtinybė.
–Nesutinku. Nėra būtinybės, jeigu turi užsidirbęs vardą. To įrodymas man – Gytis Paškevičius, kurio nepamatysite televizijoje ir kuris daug puikiausiai koncertuoja. Džordana Butkutė – dar ryškesnis pavyzdys to. Daug atlikėjų ir grupių „nesėdi telikuose“, o jų koncertai – lankomi. Gal anksčiau buvo būtinybė atlikėjui būti „telike“. Man atrodo, kad mes su Viliumi jau esame praėję buvimo „telike“ etapą – kaip atlikėjai esame užsidirbę savo vardus.
–Kokia jūsų eilinė darbo diena? Pavyzdžiui, šiandien (šnekėjomės darbo dienos rytą, lapkričio pradžioje – L. J.).
–Ryte vedėme šunį į lauką, vežėme dukrą į mokyklą – abu su Viliumi pasiskirstėme, kas ir ką darys. Čia – mūsų kasdieniniai darbai. Dabar, kai paskambinote, važiuojame iš Šventosios, kur kelis kartus per savaitę slaugos namuose lankau savo tetą po insulto. Parvažiavę į Klaipėdą eisime sportuoti, po to gaminsimės pietus. Vėliau vešime vaiką į muzikos mokyklą. Dar yra „krūva“ reikalų, kuriuos turiu telefonu sutvarkyti. Na, žodžiu, darbų darbelių bus iki pat vakaro…
–O kada pinigus šią savaitę uždirbsite?
–Šią savaitę – penktadienį ir šeštadienį. Dirbsime ir uždirbsime (juokiasi).
–Lankyti tetą po sunkios ligos – sunku. Juk, ko gero, tą pačią dieną tenka lipti ir ant scenos?
–Teta – viena, be giminių, nieko neturi, tad po insulto ją atsivežiau arčiau savęs, į Šventąją… Išties kartais aplankius ją reikia ruoštis scenai. Kartais labai sunku būna, kartais lengviau. Juk ant scenos negali rodyti savo blogų nuotaikų ir emocijų. Kas ateina į tavo koncertą, nori gero renginio. Kai kurie muzikantai skleidžia liūdną emociją, ir į jų koncertus susirenka daug žmonių. Mano koncertai kitokie – šviesūs, linksmi. Nors galvoju, kad gal ir man kada nors reikėtų liūdną koncertą surengti (juokiasi)?
–Ar dėl blogos savijautos ar nuotaikos esate atsisakiusi lipti ant scenos?
–Ne, taip nebuvo. Ir su 40 laipsnių temperatūra, ir užkimusi lipu ant scenos. Nesu atšaukusi nė vieno koncerto, niekada… Jei dėl manęs susirinko žmonės ir laukia mano pasirodymo, man tai – didelis įpareigojimas.
–Kas jums žvarbią žiemos dieną padeda šalin nuginti liūdesį?
–Paprasti dalykai. Linksma žinutė, vyro dėmesys, visada pralinksmina bučkis (juokiasi). Man nereikia daug. Aš paprastai „neįkrentu“ į blogas nuotaikas – juk yra tiek daug dalykų aplink, kurie prašviesina kiekvieną niūriausią dieną.
–Šokolado gabaliukas su kava, pasivaikščiojimas prie jūros – taip pat?
–Taip, irgi labai padeda. Ypač Viliui jūros reikia – juk jis „grynas“ klaipėdietis, tik aš gi – atvykėlė čia… Bet jis mane jau „užkrėtė“ jūra – atsirado poreikis ją dažniau ar rečiau pamatyti.
–Labai dažnai minite savo vyrą Vilių. Jį iki šiol mylite?
–(Juokiasi) Va, čia – durnas klausimas (juokiasi)! Taip, žinoma, iki šiol. Jis šalia manęs dabar mašinoje sėdi. Gaila, kad ne viską jis girdi (juokiasi).
–Dar vienas durnas klausimas: kokia jūsų meilės formulė?
–Nežinau, tikrai nežinau. Kiekvienam – savaip. Pradžioje, sutinku su mokslininkais – cheminė reakcija. Bet ir su jais galima ginčytis, kad meilė trunka tik trejus metus, o paskui rožiniai akiniai nukrenta. Aišku, meilė po „biški“ transformuojasi. Bet tas jausmas, jeigu jis yra tikras, kad esi su savo žmogumi, kad tau gera, ir jauti, kad žmogui šalia tavęs gera, turbūt yra meilė.
–Ar esate abu puodais pasidaužę?
–Ne, ne puodais. Tik žodžiais (juokiasi).
–Koks jūsų didžiausias prakeiksmas ir keiksmažodis?
–(Mąsto) Nesu, tikrai nesu dar nieko prakeikusi – tik aplojusi (juokiasi). Keiksmais ir žaibais taip pat nesisvaidau. Na, visiems gi būna – pasipyksti, pasikolioji truputį – ir pirmyn. Nežinau, ar tai keiksmažodis, bet supykusi mėgstu sakyti „blemba“.
–O kitomis kalbomis?…
–Oi, kartais… Juk aš dar prisimenu Sovietų Sąjungą, tad nenuostabu, kad kartais ir koks nors rusiškas keiksmažodis išsprūsta, bet stengiuosi, kad tai labai labai retai nutiktų. Juk negražu keiktis, ar ne?
–Pakalbėkime apie jūsų kūrybą. Kada laukti jūsų naujo albumo?
–Nežinau, bet su Viliumi esame krūvą dainų prirašę. Kas žino, tiesiog reikalauja jo. Bet kol kas leisime bendroms mūsų dainoms kauptis.
–Ar kuri nors jūsų daina suvirpina jūsų pačios širdį labiau nei kitos?
–Chm. Galbūt tokios vienos net nėra? Vienu metu viena ar kita daina atrodo mėgstamiausia, o kitąkart – kita.
–Ar turite savo mėgstamiausią atlikėją?
–Jų yra keletas. Su kai kuriais jų, pavyzdžiui, Vitni Hiuston ar Maraja Kery, užaugau. Labai gaila, pirmosios čia jau nebėra, o Kery irgi ne ta, kokia buvo prieš 20 metų.
–Gaunate žinučių iš savo gerbėjų, kad jūsų daina padėjo įveikti niūrią dieną ar net gyvenimo tarpsnį?
–Esu gavusi ne vieną tokią žinutę, ypač per „Facebook“. Anksčiau ir popierinių laiškų tokių esu sulaukusi. Kiekvienas toks atvejis dažniausiai mielas.
–Ko gero, Minske niekas jūsų nepažintų, bet vaikštant po Klaipėdos turgų, moteriškės, prekiaujančios bulvėmis, pasišnabžda: „Va, žiūrėk, eina Violeta Riaubiškytė…“ Užknisa jus žvilgsniai?
–Viliui šiuo atžvilgiu – blogiau. Turguje jis su kas antru sutiktu žmogumi sveikinasi. Dabar mes turime tokių prekybos vietų, į kurias mes einame ne kaip du Tarasovai, o tiesiog kaip du pirkėjai. Bet, tiesa, kur beeitumėme, daug labinamės. Klaipėdiečiai nesikužda mus pamatę – kuždasi tie, kurie čia yra iš kitur, ypač neseniai atvažiavę…
–Ko sau palinkėtumėte Naujiesiems metams?
–Daug koncertų, pelningų metų, kiekvienam šeimos nariui – daug sveikatos, o visiems – kad nebūtų karo (juokiasi). Bet aš – rimtai: taika pasaulyje – svarbiausia.