Kad viešojoje erdvėje pastaruoju metu vis dažniau pokšteli Šventosios vardas, „kalti“ du Palangos miesto savivaldybės naujakuriai – Eglė ir Ruslanas. Jis – scenaristas-režisierius, ji – jo žmona ir prodiuserė, o suskaičiuoti jų renginius, organizuotus nuo atsikėlimo į Šventąją praėjusių metų rudenį iki metų pabaigos, ir vienos rankos pirštų, matyt, neužteks.
„Mums abiem labai patinka bendrauti su žmonėmis, patinka aktyvus ir įdomus laisvalaikis. Atvažiavę čia pajutome, kad trūksta bendrystės, glaudesnio bendravimo. Ne sezono metu pamatėme, kad užimtumo su vaikais – ne per daugiausiai, todėl nusprendėme tą veiklą susikurti patys ir įtraukti kitus, – „Lietuvos pajūriui“ sakė Eglė Adomavičiūtė. – Mes tai vadiname susitikimais, nes tai yra labiau laisvos formos susibūrimai. Dažnai improvizuojame jiems jau vykstant – reaguojame į susirinkusiųjų emocijas.“
„Mūsų tikslas, kad tokie „renginiai“ žmonių nenuvargintų ir jie nesijaustų įsprausti į rėmus“, – įsiterpia Ruslanas Abdulajevas.
Naujakuriai jau surengė „Pažintinį susitikimą“, „Žaislų mainytuves“, „Statome pilį, Šventosios tvirtovę” ir birželio pabaigoje – „Išgelbėk draugą!“.
Pasiteiravus, kodėl gyvenimui prie jūros pasirinko kuklesnę Šventąją, ne spindinčią šurmuliuojančią Palangą, Ruslanas sakė: „Man ji – vaikystės nostalgija, teko joje nekart lankytis. O ir auginti dukrą man ji pasirodė daug patrauklesnė – čia itin nedideli atstumai, labai švarus oras, o jūra visai šalia“.
„Bent jau kol kas Vilniaus visiškai nepasiilgstame, gal dėl to, kad dar „neatsiragavome“ kurorto teikiamų privalumų?“ – juokėsi Eglė.
O jų čia daug – ne tik neįprastas jūrinis klimatas, daug saulėtų dienų, net ir žiemą.
„Paplūdimyje net žiemą praleidome daug smagaus laiko, o Vilniuje žiemą daugiau laiko praleisdavome namuose“, – sako Eglė.
Ruslanui jūra skatina kūrybą, „išvalo” perkrautas mintis, o Eglei ji – sveikatos ir geros savijautos šaltinis.
„Kai tik galiu, čia darau mankštą, kvėpavimo pratimus – prie jūros“, – sakė ji.
Ruslanas taip pat domisi istorija, archeologija, o Eglė laisvalaikiu tyrinėja ajurvedą, Rytų mediciną, sveikatinančias terapijas. Abu mėgsta bekelės keliones džipu – ne vieną pelkę yra abu kartu įveikę.
Nors, anot jų, vasarą sunkiau visus šventojiškius „išjudinti“– žmonės dažnai jau yra jai susiplanavę savo laiką, bet rudenį ir žiemą abu stengsis sukurti kuo daugiau įdomių veiklų, ypač šeimoms.
„Kol nesubrandiname idėjų iki galo, nesame linkę jų atskleisti“, – mirkteli Eglė.
Tačiau didžiausias Eglės ir Ruslano projektas neabejotinai yra jo kuriamas ilgametražis vaidybinis filmas „Tu – mano deimantas“, kurį jis pristatys Lietuvos kino teatruose jau kitais metais.
Balandį jie Palangoje jau surengė kito filmo, „Kitoje pusėje“, privačią peržiūrą.
„Nors filmas buvo nufilmuotas Vilniuje ir visi aktoriai bei filmavimo komanda taip pat iš Vilniaus, gyvendami Palangoje pamatėme, kad čia žmonės vertina meną ir noriai dalyvauja su tuo susijusiuose renginiuose, todėl nusprendėme peržiūrą suorganizuoti būtent čia“, – sako Ruslanas.
Jis teigia, kad Lietuvos pajūris ne sezono metu jam dar nebuvo atrastas: „Įsitikinau, kad čia – puiki vieta kurti ir semtis idėjų būsimam filmui, parodyti jūros suformuotą kultūrą, kuri dar nebuvo parodyta komerciniame kine.
Nors labai vertinu meninius filmus, tačiau komercinių filmų žiūrimumas nepalyginamai didesnis, todėl mano idėja, kad kultūra ir menas užimtų svarbų vaidmenį kiekviename mano būsimame filme, taip paliekant pėdsaką žiūrovo, kuris paprastai per daug nesidomi nei menu, nei kultūra, atmintyje“.
Eglė priduria: „Ruslanas mėgsta atrasti naujus talentus, ir tai gali nutikti netikėčiausiose vietose, kad ir smėlio dėžėje, kaip kad atsitiko su pagrindiniu trumpametražio filmo aktoriumi, septynmečiu berniuku“.
Gal kada nors dėka Eglės ir Ruslano Palangoje – ar Šventojoje – išvysime „Sidabrines gerves“ ar „Oskarą“?
„Pradžioje reiktų patiems atvežti Oskarą, – abu nusijuokia ir rimtai priduria: – Galvojame, kad reiktų auginti naują kino kartą, nes mūsų vaikai jau nuo senų laikų yra supažindinami tik su teatru, o kinas, deja, dar pakankamai svetimas. Tolesniuose mūsų planuose – vaikų įtraukimas į kino pasaulį, tada jau būtų galima pagalvoti apie Palangos „Sidabrines gerves“.
Juokiamės sakydami, kad esame čia priversti nuolat atostogauti, nors turime daug darbų. Taip, vasara – mūsų abiejų mėgstamiausias laikas. Nemėgstame šalčio, be to, abu esame gimę vasarą“.
LT – FOTO nuotraukoje: prodiuserė Eglė Adomavičiūtė su savo vyru, scenaristu-režisieriumi Ruslanu Abdulajevu