Nuotraukoje: Mindaugas Skritulskas su Palangos meru Šarūnu Vaitkumi ir 2020-2024 metų Finansų ministre Gintare Skaiste
Palangiškis Mindaugas Skritulskas, naujasis Šventosios jūrų uosto direktorius, sakė „Lietuvos pajūriui“, kad uostu domisi labai seniai. „Pirmas susidomėjimas buvo dar studijų metais, prieš beveik tris dešimtmečius, kada teko rašyti diplominį darbą „Klaipėdos krašto teisinio statuso problemos 1924–1939 metais“, – prisiminė M. Skritulskas.
Skaitydamas tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos fondo archyvus, jis rado net labai įdomios informacijos: Vokietija 1939 metais mainais už atplėštą Klaipėdos kraštą siūlė tuometinei Lietuvos vyriausybei atstatyti šį uostą, tačiau Lietuva atsisakė šio nacistinės Vokietijos pasiūlymo dėl reputacinių sumetimų.
„Vėliau uosto atstatymu domėjausi ir kaip Palangos miesto savivaldybės Tarybos, ir kaip Seimo narys. Esu inicijavęs įstatymo pataisas, paspartinančias šio uosto plėtrą, tad esu gerai susipažinęs ir su uosto projektu, ir su teisės aktais, reglamentuojančiais uosto veiklą“, – sakė M. Skritulskas.
– Kokią uosto vystymo strategiją jūs pateikėte? Kas joje svarbiausia?
– Išskyriau aštuonias uosto plėtros kryptis. Pirmiausia, jį matyčiau daugiafunkciu moderniu jūrų uostu, galinčiu vienu metu akvatorijoje priimti iki 450 laivų (iki 30 m ilgio 4,5 m grimzlės), skirtų įvairiems laivybos tikslams: žvejybai (mėgėjiškai/verslinei), neformaliam ugdymui, jūrinei veiklai, gelbėjimui, krašto apsaugai, vėjo jėgainių parko, Būtingės naftos terminalo, kitų svarbių energetikos objektų aptarnavimui.
Antra, uostas – ne tik pramogoms, bet svarbiems strateginiams valstybės tikslams.
Omeny turiu numatytas didžiausias Europoje vėjo jėgaines 700 MW parko, nutolusias 30 km nuo uosto akvatorijos aptarnavimui, uostą tinkamą krašto ir pasienio apsaugai bei Būtingės naftos terminalo apsaugai.
Trečia, uosto sąveika su Šventąja ir kitomis savivaldybės ar net regiono gyvenvietėmis.
Uosto lankytojų supažindinimas su aktualia informacija apie Palangos ir Šventosios gastronomijos ar sveikatinimo paslaugas, kultūros objektus, renginius, pramogas, lankytinas turizmo vietas ir panašiai didins ne tik krante teikiamų paslaugų paklausą, bet kartu ir uosto, pirmiausia, kaip turistinio objekto, patrauklumą.
Ketvirta, Šventosios uostas mano strategijoje – žinomas Baltijos jūros pramoginis uostas, kuris yra įtrauktas į populiarius pramoginės ir turistinės laivybos žinynus, jūrų uostų žemėlapius, jis yra pramoginių jūrų uostų asociacijų, pavyzdžiui, East Baltic coast network, Transeuropean marina network ar kitų, narys.
Penkta, uostą matau jūrinės veiklos įgūdžių ugdymui ir švietimui.
Dar sovietmetyje lietuviai dėl įvairių priežasčių sąmoningai nebuvo skatinami susipažinti su jūrine veikla. Net ir praėjus 35 metams, Lietuvos žmonių žinios apie šią veiklą vis dar yra labai menkos, jei lyginsime su kitomis mūsų regione esančiomis šalimis, pavyzdžiui, Švedija, Danija, Norvegija, Suomija, Vokietija, Estija. Šis Lietuvos uostas labiausiai tinka ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų buriavimo, laivavedybos ir kitų įgūdžių ugdymui jūroje. Be to, uostas galėtų tapti ypatingai svarbia vieta jaunimo jūrų skautų judėjimui.
Šešta, įsivaizduoju, kad sumokėjus nustatytą uosto rinkliavą, uosto naudotojai gauna kitų būtiniausių paslaugų: nuotekų surinkimą, gėlo vandens papildymą bei prieigą prie elektros tiekimo (tam tikram kiekiui), dušų, tualetų, rekreacinės zonos (laužavietės) ir panašiai. Tokia praktika egzistuoja Danijos, Estijos, Suomijos uostuose). Kitos paslaugos, pavyzdžiui, skalbimo, džiovinimo, pirties, pagal pageidavimą teikiamos už papildomą mokestį.
Septinta, uostas turėtų tapti jūrinės veiklos centru tiems, kurie dievina jūrą, be jos neįsivaizduoja savo poilsio ir aktyvaus laisvalaikio. Todėl kitų šalių praktika rodo, kad uostas tampa patrauklia vieta, ne tik laivybos mėgėjams, bet ir, pavyzdžiui, pramogaujantiems jūroje su jėgos aitvarais, burlentėmis ar stovyklautojams su kemperiais, kurie savo mobilias keliones derina su aktyviu laisvalaikiu jūroje ar prie jos (Kurasaarės (Estija), Kasnas (Suomija), Rungsted (Danija), Ziemitz (Vokietija) ir gana didelė dalis Skandinavijos uostų tokias paslaugas greta kitų įprastų uostams paslaugų taip pat teikia).
Aštunta, uostą regiu kaip skatinimo priemonę. Mokesčių lengvatos galėtų būti taikomos vietos gyventojams ir baigusiems neformalaus ugdymo programą. Tokia praktika taikoma Danijoje, Švedijoje Tai būtų paskata rinktis gyvenamąją vietą, Palangos miesto savivaldybę, tampant nauju gyventojų pajamų ir kitų mokesčių mokėtoju, kuriam svarbi jūrinė veikla.
– Koks jūsų planas yra minimalus, o koks – maksimalus?
– Išskyriau strateginius ir taktinius trumpalaikius tikslus.
Strateginis tikslas sukurti būtiną uostui infrastruktūrą: suprojektuoti ir pastatyti bangolaužius, išgilinti uostą iki projekte numatyto gylio, įrengti krantines.
Taktiniai tikslai – kaip įmanoma greičiau užtikrinti uostui pajamas už naudojimąsi jo infrastruktūra, pirmiausia, asmeninio naudojimo laivų kategorijai. Tam reikalingi teisės aktų priėmimai ir pakeitimai, pradedant miesto tarybos sprendimais, susisiekimo ministro įsakymu, Vyriausybės nutarimu, baigiant įstatymu. Iš viso, mano skaičiavimu, vis dar reikalingi mažiausiai šeši teisės aktų priėmimai ar pakeitimai, norint efektyviai plėtoti uosto veiklą.
Įdomūs faktai apie Šventosios jūrų uostą
XVII a. Šventosios uostas konkuravo su Klaipėdos, Karaliaučiaus, Liepojos ir Rygos uostais. Čia veikė net laivų dirbtuvės. Iš Šventosios uosto buvo gabenamos prekės į Rytprūsių Gdansko, Anglijos ir kitus uostus
1891-1892 m. Šventojoje buvo įsteigta Jūros mokykla, kurioje apie 25 jaunuolių grupė mokėsi šturmanų ir locmanų teorijos bei praktinių įgūdžių. Išlaikę papildomus egzaminus, jie tapdavo tolimojo plaukiojimo šturmanais bei kapitonais
1921 m., kuomet Lietuva dar neturėjo Klaipėdos uosto, buvo sumanyta Šventosios uostą vystyti trimis etapais, pastatant didelį 8 metrų gylio žvejų uostą su molais: 930 m. pietiniu ir 850 m. šiauriniu. Buvo sumanyta iki Darbėnų nutiesti geležinkelį, kuriuo būtų gabenamos prekės į uostą ir iš jo
Tarpukario Lietuvos Respublikos vyriausybė buvo suplanavusi plėsti Šventosios miestelį iki 15 tūkst. gyventojų, kuris, jei plėtra būtų pavykusi, būtų kur kas didesnis nei tik apie 2,5 tūkst. gyventojų turinti tuometinė Palanga
Nors atgavus Klaipėdą visi sumanymai nebuvo realizuoti, 1925 m. buvo pastatytas 380 m. pietinis molas, o 1926 m. 230 m. šiaurinis, veikė katerių ir mažų laivų statykla, per metus buvo sugaunama apie 300.000 kg žuvies, daugiausia menkių ir plekšnių
– Kas buvo uostui padaryta 2020–2024 metais, kai Vyriausybėje pirmu smuiku grojo jūsų bendrapartiečiai, Tėvynės sąjunga–LKD?
– Mano iniciatyva, Ekonomikos komiteto siūlymu, uostas buvo įtrauktas į Vyriausybės programą, priimti reikiami Šventosios uosto įstatymo pakeitimai.
Mero Šarūno Vaitkaus ir tuometės premjerės Ingridos Šimonytės dėka buvo inicijuotas sutarties su Europos komisija pakeitimas, leidęs naudoti uosto statybai ir ES lėšas, skirtas regioninei plėtrai. Pagaliau paskutiniame praėjusios kadencijos biudžete buvo numatyta daugiau nei 15 milijonų eurų Šventosios uosto plėtrai. Finansavimas numatytas ir kitų artimiausių metų strateginio planavimo dokumentuose.
– Ar visada yra suprantama, kad Šventosios jūrų uostas ir jo atstatymas – nacionalinės, ne vietinės ar regioninės reikšmės projektas?
– Reikia pripažinti, kad ne tik Seime, bet ir visuomenėje suvokimas apie Šventosios uostą yra gana menkas, gal tai nulėmė labiau žemdirbiškas lietuvių mentalitetas. Juk sovietai lietuvių neskatino domėtis jūriniais reikalais. Tiesa, man pavyko inicijuoti dviejų Seimo komitetų Ekonomikos bei Biudžeto ir finansų ir dar Jūrų reikalų komisijos išvažiuojamuosius posėdžius į Šventosios uostą, siekiant įtikinti kolegas šio svarbaus mūsų šaliai objekto būtinybe. Tas suvokimas per ketverius metus Seime, ypač matant realius pokyčius, smarkiai pakito. Noriu šviesti ir plačiąją visuomenę, todėl galvoju apie konferenciją rudenį, kurioje būtų pristatoma uosto istorija ir perspektyvos bei reikšmė mūsų valstybei. Turbūt nedaug kas žino, jog šis uostas 17 amžiuje sudarė nuožmią konkurenciją Rygos ir Klaipėdos uostams, dėl ko, šių uostų pirklių dosniu užsakymu, švedai jį buvo sugriovę. Ar galite įsivaizduoti, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą į šį uostą galėjo įplaukti net 60 metrų ilgio laivas „Antanas Smetona“, buvo projektuojamas geležinkelis iki Kretingos stoties kroviniams gabenti?
– Kokius matote papildomus uosto atstatymo finansavimo šaltinius?
– Pirmiausia, valstybės biudžeto lėšos, nes šis objektas yra valstybės nuosavybė ir turi strateginę reikšmę, jo paskirtis ne tik pramoginiams, mėgėjiškos ir verslinės žvejybos laivams priimti, bet jis gali būti skirtas pakrantėms, Būtingės terminalui apsaugoti, jūros vėjo jėgainių parkui aptarnauti, galiausiai krašto gynybai.
Kiti šaltiniai – ES regioninės plėtros, Palangos savivaldybės lėšos, taip pat lėšos, gautos už krantinių nuomą ir naudojimąsi uosto infrastruktūra.
– Šventojoje veiks buriavimo mokykla. Matyt, išugdysime ne vieną olimpinį čempioną, ar ne?
– Taip, tai dar viena svarbi uosto misija – didinti mūsų įgūdžius jūroje, ją labiau pažįstant ir prisijaukinant. Šioje srityje mes smarkiai atsiliekame nuo kitų tautų, gyvenančių prie Baltijos jūros. Apskritai, kaip minėjau, mano vizijoje šis uostas ateityje turėtų tapti žmonių, dievinančių jūrą, traukos centru. Ne tik žvejai mėgėjai, bet ir įvairūs pramogautojai, kurie neįsivaizduoja savo aktyvaus laisvalaikio be jūros.
– Ar geopolitinei įtampai tvyrant būtų logiška svarstyti uosto pritaikomumą gynybiniams tikslams? Ko gero, esanti grimzlė neleis jame švartuotis kariniams laivams?
– Taip, šis uostas gali būti naudojamas ir tokiems tikslams, apie tai ne kartą teko kalbėtis su buvusiu krašto apsaugos ministru Laurynu Kasčiūnu. Projekto techninės galimybės tam yra pritaikomos.