„Vakarų Ekspreso“ nuotr.
Iš kažko neseniai išgirdau: „Kažkur dingo Einikis“. Išties, Gintaras Einikis, kretingiškis, vienas geriausių ir tituluočiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų – laimėjo tris bronzos medalius iš eilės: Barselonoje 1992 metais, Atlantoje – 1996 metais ir Sidnėjuje 2000 metais, o 2010 metais, kaip žaidžiantysis treneris, Palangos „Naglio-Adakrio“ klubui padėjęs laimėti NKL čempionatą ir pakliūti į prestižinę LKL lygą, dingo iš naujienų portalų. „Lietuvos pajūris“ nesunkiai rado „Pūkį“ – tokia pravarde buvo žinomas G. Einikis – ir su juo pasišnekėjo.
– Kur esi dingęs?
– (Juokiasi). Ar dar kam nors rūpiu? Niekur nedingau – gyvenu kaip gyvenau. Tik dabar triukšmo mano gyvenime mažiau. Ir tai – labai gerai.
– Rugsėjį švęsi 56-ąjį gimtadienį. Apsenai truputį?
– Gal. Tapau lėtesnis ir tingesnis, nenoriu kaip anksčiau po barus vaikščioti (juokiasi). Norisi ramiau pabūti.
– Rizikuoju, kad išgirdęs klausimą, baigsi pokalbį: „Ar Einiky jau neliko blogiuko“?
– Aš jau nepasikeisiu, nors ir stengiuosi. Turbūt jau aš iki galo nesubręsiu (juokiasi). Dabar žymiai labiau vertinu tai, ką turiu – šeimą, dukrą, vaikščiojimus.
– Jeigu gyvenimą galėtum atsukti atgal, ką jame keistumei?
– Nežinau. Gal kitus kontraktus, kitas šalis žaisti rinkčiausi? Žaidžiau daugiau nei dešimtyje įvairių klubų, dauguma – užsienyje.
– Žaidei net legendiniame Maskvos klube CASK. Prisimenu legendines Kauno „Žalgirio“ kovas su juo 80-ųjų pabaigoje.
– Kai ten žaidžiau, mažai jame tikrų rusų jau buvo. Dauguma – užsieniečiai. Jokios politikos nebuvo.
– Daugiau nei 10 metų žaidei nacionalinėje rinktinėje, gerai pažįsti visas Lietuvos krepšinio legendas. Su kuriais krepšininkais iki šiol bendrauji?
– Su visais tais senaisiais palaikau ryšius. Ir su Rimu Kurtinaičiu, ir Arvydu Saboniu, ir Dariumi Lukminu, Vaidu Jurgilu. Galėčiau vardinti ir vardinti.
– Esi laimėjęs tris olimpinius bronzinius medalius: Barselonoje 1992 metais, Atlantoje 1996 metais ir Sidnėjuje 2000 metais. Ar kuris jų tau yra brangesnis? Kodėl?
– Visi man jie – vienodi. Na, gal paskutinis, iškovotas Sidnėjuje, prie kurio labiau prisidėjau – svarbesnis šiek tiek. Barselonoje buvau epizodinis aikštelėje, Atlantoje daugiau prisidėjau.
– Medalius namuose laikai?
– Ne.
– Dabar Lietuvos krepšinio lygis svarbiausiose tarptautinėse varžybose – Olimpinėse žaidynėse ar Pasaulio čempionatuose – yra smuktelėjęs. Kodėl?
– Neturiu nuomonės šiuo klausimu – viskas priklauso nuo aplinkybių. Gal ką nors Kurtinaitis (Rimas Kurtinaitis, Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės treneris, – aut. past.) pakeis, nes jis – reiklus ir disciplinuotas? Tačiau jis atstovauja vienai kartai, o visi žaidėjai – jau kitai.
– Kai dabar žiūri krepšinį, kokį didžiausią skirtumą matai, lygindamas savo kartos žaidimą ir žaidėjus?
– Aš nebežiūriu krepšinio – man neįdomu. „Žalgirio“ net negaliu žiūrėti, nors turiu galimybę važiuoti į „Žalgirio“ areną ir nemokamai eiti į jų rungtynes – nepatinka man dabartinis krepšinis, kažko jame stipriai trūksta. Dabar visai kitokie greičiai aikštelėje, judesiai kitokie – aš toks judrus ir greitas nebuvau. Dabar mažiau žaidžiama nugara į krepšį.
Žaidėjai dabar žaidžia labai daug rungtynių – Eurolygoje, LKL-e, dar nacionalinė rinktinė laukia kitų. Nežiūriu krepšinio ir dėl to, kad noriu gyventi ramų gyvenimą.
Klaipėdos „Neptūno“ tik rezultatus pasižiūriu, jei ir įjungiu televizorių su rungtynėmis, tai tik garsas eina, aš retai akį užmetu – į areną neinu.
– Ko palinkėtum kiekvienam jaunam krepšininkui?
– Turite dabar puikias sąlygas sportuoti, bet vien talento neužtenka – reikia daug, sunkiai ir kantriai dirbti. Ir būti profesionalesniems nei kad mano kartos krepšininkai.
– Manai, kad tavo kartos žvaigždės – Sabonis, Kurtinaitis ar Chomičius – buvo krepšinio genijai, gimę kartą per šimtmetį?
– Chomičius nebuvo labai talentingas, bet buvo be galo darbštus. Kažkuomet mes abu per Lietuvą važinėjome, darėme vaikams treniruotes, pasakodavome Lietuvos krepšinio istorijas. Aš vaikams rodžiau, kaip kabliu teisingai mesti. Ir dabar yra daug talentų – sunku talentą išmatuoti.
– Legendinis rinktinės masažuotojas Juozukas „Lietuvos pajūriui“ sakė, kad mūsų krepšinio žvaigždės tuo metu mėgdavo kartais prieš varžybas pašėlioti. Patvirtini?
– Visi vyrai buvo atsakingi prieš svarbiausias varžybas. O po jų visko būdavo. Keista būtų, kad jauni vyrai po pergalės užsieny nenueitų alaus išgerti į barą…
– Ar buvai sukaupęs didelį kapitalą – juk turėjai didelius kontraktus, ar ne?
– Dabar visi geriausi žaidėjai – turtingesni, mano laikais kontraktai buvo mažesni, net apgavę yra. Pavyzdžiui, Samaros „Saratov“ man nesumokėjo. Nesakau, kad pinigai – blogai. O mano istorija – žinoma viešai: buvau namą Karklėje pasistatęs, šalia jo – restoraną, bet viską sugadino skyrybos, liko mano pirmai žmonai ir vaikams. Dėl to nesigailiu.
– Moki gyvenime atleisti? Net žmonėms, kurie galbūt tave nuskriaudė?
– Nesu piktas ant nieko. Neprisimenu, kad kas nors mane būtų labai nuskriaudęs… Man viskas gyvenime yra gerai.
– Ką mėgsti laisvalaikiu veikti?
– Nieko. Man gerai būti namuose su šeima, gerą filmą pažiūrėti.
– Žvejoti ar prie jūros vaikščioti nemėgsti?
– Dabar vaikštau daugiau, bet ne prie jūros, o čia, kur gyvenu, Vėtrungės rajone, prie „prūdo“. Nuo 45 minučių iki valandos. Kai leidžia oras, lauke pasimankštinu. Man nebegalioja išsireiškimas: „Nėra blogo oro, o tik bloga apranga“.
– Pastebi, kad kas nors gatvėje pasišnabžda ar parodo pirštais: „Va, žiūrėk, Einikis eina…“
– Tai, aišku, pažįsta. Net nusistebiu, kokio velnio jie dar mane pažįsta? Jau turėtų nepažinoti (juokiasi).
– Kur ieškai dvasinės ramybės?
– Net nežinau… Esu daug motyvacinių knygų – ir apie dvasingumą – skaitęs. Ryškiau prisimenu vieną jų: Robin Sharma „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“. Perskaičiau ir kitokių knygų, pavyzdžiui, „Lengvas būdas mesti alkoholį“ (juokiasi).
– Dar iki galo nemetei?
– Su tuo dar labai kovoju, bet pažanga yra. Nemaža. Neslėpsiu: anksčiau baruose gerdavau su savo bendraamžiais, paskui – su savo draugų vaikais. Buvo, kaip buvo.
Dabar net rūkyti esu metęs. Mėnesiais tai dar matuoju.
– Žinau, kad apie tave yra sukurtas serialas „Einikis“. Viskas jame tau patiko? Dar sulauki pasiūlymų sakyti motyvacines kalbas, dalyvauti renginiuose?
– Galėjo būti linksmesnis, bet man po jo tapo kažkaip ramiau… Kaip sakau, viską iš savęs išleidau… Girdėjau, kad žiūrovams jis patiko. Knygos apie save neparašyčiau, bet, jeigu kas nors ją parašytų, ar būtų jos skaitytojų dabar?
– Jau esi senelis, ar ne?
– Dukart toks. Malonus jausmas. Paskutinės anūkės, kuri gimė praėjusių metų pačioje pabaigoje, dar nemačiau (kalbėjomės vasario pradžioje, – aut. past.)
– Tu esi laimingas šiame gyvenimo etape?
– Taip, esu.
– Kokia tavo laimės formulė?
– Gyventi labai nesižvalgant į praeitį. Gerai suprantu, kad apie save daugumos apie mane susidarytos nuomonės aš jau nepakeisiu. Niekada. Tai jau neįmanoma. Nesiruošiu nertis iš kailio, kad tą padaryčiau – gyvenu savo gyvenimą.
– Matau iš tavo įrašų socialiniuose tinkluose, kad aktyviai dalyvauji savo paauglės dukros gyvenime.
– Stengiuosi. Gera būti kam nors reikalingu… Mano tėvas gyvena Palangoje dalį laiko, tai blogai apie mane neparašykite (šyptelėjo).