Ligita Sinušienė
Su Iryna susipažinau praėjusią vasarą. Ji buvo kitokia, nei savo pasąmonėje įsivaizdavau karo pabėgėlę. Pilna energijos ir pro kraštus besiliejančio optimizmo, linksma, netgi kvatoklė. Labai greitai susidraugavome. Nuolat užsimiršdavau, kad ši moteris – karo auka. Kaip su drauge pasidalindavau ir savo džiaugsmais bei rūpestėliais. Tuo labiau, kad mudvi susiejo ir bendras darbas – abi dirbame su ukrainiečiais moksleiviais. Po susitikimų vis grauždavausi dėl savo nejautrumo, tik vėliau Iryna atsivėrė, kad tas mano užsimiršimas jai netgi padėjo atgauti žmogišką orumą. Mat, nors ir be galo dėkinga už visokeriopą palangiškių pagalbą, jai labai svarbu jaustis tiesiog žmogumi, nors ir reikalinga pagalba, bet norisi ne vien užuojautos…
Šiuo metu savarankiškai studijuodama Ukrainos ir Lietuvos istoriją, Iryna atvirauja: „Žaviuosi Jūsų tautos tvirtybe, kaip, iš esmės išliedami nedaug kraujo, sugebėjote išsaugoti laisvę ir atkovoti Nepriklausomybę. Tikiu, kad tos stiprybės jums ir davė tai, kad nepaisant spaudimų, sugebėjote išsaugoti savo kalbą“.
Priešo pajėgose žmonių nėra
Taip pat tik vėliau sužinojau, kad toji plati šypsena slepia, kažin, ar išgydomas karo žaizdas. Palangoje girdėdama skrendančius mokomuosius karo lėktuvus, Iryna su sūnumi kaskart puldavo ant žemės ir dengdavosi galvą rankomis. Dabar jau sugeba susivaldyti ir nebekristi, bet smegenys lėktuvo garsą vis dar identifikuoja kaip pavojaus signalą.
Didžioji Irynos atvirumo akimirka įvyko vasario 25-ąją, kitądien po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą metinių. Kalbėjomės iki vėlumos. Tada pirmąsyk Iryna nuosekliai papasakojo, ką per tuos metus išgyvenusi, kaip įvykiai sekė įvykius, kol atsidūrusi Palangoje.
Iryna – iš Nikolajevo. Ten su tėvais ir tada keturmečiu sūnumi gyveno prie pat pagrindinio kelio, vedusio į Odesą, kuriuo priešo pajėgos ir siekė prasibrauti (tiesa, nesėkmingai), dėl ko šis miesto kvartalas buvo labiausiai apšaudomas. „Pagyvenę žmonės po raketų apšaudymo mirdavo ne nuo žaizdų, o tiesiog iš baimės, nuo širdies priepuolių tiesiog savo namuose. Tokio siaubo niekada gyvenime nesu jautusi. Visuomet buvau labai tolerantiška žmonėms, bet kalbant apie priešą, jaučiau, kad tai – net ne žiaurūs žmonės, apskritai ne žmonės, bet „suščiestvo“ (būtybės – išvertus iš rusų kalbos)“, – prisimena moteris.
Neįmanoma išgyventi raketos nukritimo į namus ir likti tokiu pačiu. Mano gyvenimas jau niekada nebus toks pat, kaip iki tų dviejų raketų.
Jaučia ir augalus, ir žmones
Čia negaliu nepaaiškinti apie ypatingą Irynos jautrumą, su kuriuo, kaip ji pati sako, ir gimusi. „Dar vaikystėje jausdavau gėles, medžius. Dar nė nežinojau, kad juos reikia laistyti, bet jauste jausdavau, kuriam trūksta vandens“, – pasakoja Iryna. Lygiai taip pat ji jaučia ir žmones.
Vedama šio vidinio jausmo prieš kelerius metus Ukrainos prezidento rinkimuose Iryna savo balsą atidavė už Volodimirą Zelenskį, savo pasirinkimu pribloškusi visą savo inteligentiškąjį draugų ratą. Juk Iryna, būdama profesionali marketingo specialistė, vadovavo sėkmingam nuosavam verslui, dirbo su tokiais pasaulinio lygio prekių ženklais kaip „Intel“, „Microsof“, „XEROX“, „LaVita Moderna“, „J.A.M.“, viešbučių tinklu „Radisson Blu Hotel“ ir kt., organizavo daugybę socialinių projektų (pavyzdžiui, negalią turinčių moterų madų „FASHION CHANCE“).
„Žinodama, kad V. Zelenskis neturi politinės patirties, balsavau už Žmogų. Man buvo tekę jį matyti, keliaujantį traukiniu Kijeve, kai dar nebuvo toks populiarus. Stovėdavome vienoje eilėje, pirkdami bilietus, visada buvo mandagus. Ir dabar aš pirmą kartą per visą savo gyvenimą jaučiu, kad tai yra mano pasirinkimas, mano Prezidentas, ir kad kas benutiktų, jaučiu savo dalį tame, kur einu kartu su juo“, – sako I. Holoborodko, beje, nešiojanti garsiojo serialo „Tautos tarnas“ pagrindinio herojaus, kurį ir įkūnijo V. Zelenskis, pavardę.
Nužudyti putiną savyje
„Vis dėlto aklai nesivadovauju savo pojūčiais, bet pajutusi, pavyzdžiui, tamsą, atidžiai stebiu tą žmogų. Ir visuomet tai pasitvirtina“, – stebina moteris.
Net ir jausdama neigiamas vibracijas Iryna nepuola atsiriboti nuo žmogaus. Priešingai, visuomet bando suprasti, kodėl jis toks, kas jį sužeidė, o svarbiausia, kodėl jį Dievas atvedė į jos gyvenimą, kokią pamoką ji turinti išmokti. Lygiai taip pat Iryna žiūri ir į karą – ieškodama ir dvasinių priežasčių.
„Kai visi degė troškimu užmušti Putiną realiame kūne, aš pirmiausia apsisprendžiau nužudyti putiną savyje, – mintimis dalijasi žurnalo pašnekovė. – Jaučiu ir asmeninę atsakomybę, kad mes, ukrainiečiai, leidome rusų kalbai mūsų šalyje beveik išstumti mūsų gimtąją. Tokiu būdu tarsi atvėrėme duris dar labiau Rusijai įsiveržti pas mus. O kalba – be galo svarbi, ji parodo, kas tu iš tiesų esi. Pavyzdžiui, nors aš nuo vaikystės kalbėjau rusiškai (tėtis galvojo, kad rusų kalba man atvers didesnes galimybes), prieš keliolika metų, po operacijos pabudusi iš po narkozės, prabilau ukrainietiškai. Su visais kalbėjausi ukrainietiškai, pati to net nejausdama! Kalboje yra stipri jėga.“
Šiuo metu savarankiškai studijuodama Ukrainos ir Lietuvos istoriją, Iryna atvirauja: „Žaviuosi Jūsų tautos tvirtybe, kaip, iš esmės išliedami nedaug kraujo, sugebėjote išsaugoti laisvę ir atkovoti Nepriklausomybę. Tikiu, kad tos stiprybės jums ir davė tai, kad nepaisant spaudimų, sugebėjote išsaugoti savo kalbą“.
Beje, Iryna yra pastebėjusi, kad jai netgi mūsų kalbos lengviau sekasi mokytis, aiškinimuisi bei vertimui naudojant būtent ukrainiečių, o ne rusų kalbą.
Esu laiminga, kad vėliau Palangoje įkūrėme Palangos ukrainiečių asociaciją „Sodyba“ (Iryna ir yra asociacijos vadovė – aut. pastaba), organizuojame bendrus renginius, mokomės lietuvių kalbos.“
Ištrūkimo pradžia – nuo maldos
Irynos gyvenimo patirtis liudija ne tik apie kalbos, bet ir maldos galią. Iš Nikolajevo išvykstant visiems, kas tik turėjo galimybę, Iryna su keturmečiu Nestoru buvo priversta likti čia, nes kaimynai pirmenybę automobiliuose teikė savo daiktams, nei moteriai su vaiku.
„Nikolajeve liko tik senukai, kurie negalėjo ar nenorėjo išvykti. Liko ir mano tėvai. Ir aš su sūnumi – turbūt vieninteliu vaiku mūsų kvartale. Nestoras dvi savaites žaidė tik su po gatves klaidžiojančiomis katėmis, – su ašaromis akyse prisimena moteris. – Buvo beprotiškai sunku matyti, kaip jam trūko vaikų. Darželyje Nestoras buvo populiarus vaikas ir staiga liko vienas. Per bombardavimus uždėdavome jam ausines ir mudvi su mama jį visaip linksmindavome, kad nukreiptume dėmesį. Tačiau supratau, kad dėl savo vaiko privalau ištrūkti, kad ir kaip tai atrodė neįmanoma. Miesto autobusai nevažinėjo, į mūsų rajoną – pavojingiausią mieste – išsikviesti taksi buvo neįmanoma. O ir laiko tarp bombardavimo pauzių įvykti būdavo 2-4 valandos, kuomet viskas nutildavo. Per tą laiką dar reikėdavo pataikyti, kad būtų pakeltas Varvarivkos tiltas per Pietinio Bugo upę.“
Kelias link ištrūkimo prasidėjo nuo maldos. „Internete radau maldą, savotišką išpažinimą, kaip priimti atsakomybę už savo gyvenimą, atsisakyti karo jėgos, kuri prasideda nuo to, kad leidžiame kažkam kitam valdyti save, permetame atsakomybę už savo gyvenimą ir jis, pavyzdžiui, žudo kaimynus, o tu nuo to neva tampi didingesnis. Tuo labiau, kad Ukraina, kaip ir visos posovietinės respublikos, buvome pavaldžios Kremliui, kuriame iki šiol tebeguli Lenino lavonas. Tad nieko stebėtina, kad Kremlius, garbinantis lavoną, sėja mirtį. Metų metais mums buvo primetama rusiška propaganda, ir pačioje Rusijoje žmonės iki šiol gyvena „po hipnoze“. Jie savo atsakomybę už gyvenimą perkėlė Putinui, valstybei. Jiems taip paprasčiau, bet to kaina – labai didelė, – mintimis dalijasi ukrainietė. – Taigi, perskaičiau tą tekstą balsu, pasimeldžiau – būtent tada ir įvyko lūžis. Pradėjau strateguoti išvykimo planus ir radau jėgų išvykti. Ši malda išliko mano devizu visame kelyje.“
Iryna išvyko į jos kvartalą atvykusiu vieninteliu taksi, atvežusiu savanorius.
Palangoje atrado lietuvišką šeimą
Persikėlus į Odesą pirmuoju atradimu tapo geležinkelio stotyje įrengtas vaikų kambarys.
„Nešvarus, nieko jame ypatingo, bet čia buvo vaikų! Mano sūnus bėgo prie kiekvieno, čiupinėjo, tarsi tikrindamas, ar jis tikras. Koks jis buvo laimingas!“ – ašarų neišlaiko moteris nuo prisiminimų.
Iš Odesos iškeliavo į Lvovą, pas dukterėčią, kuri gyvena dešimtame daugiabučio aukšte. Sirenos kaukdavo kone kasnakt, skelbdamos, kad reikia leistis į rūsį. Nesinaudojant liftu, su miegančiu keturmečiu sūnumi ant rankų. „Man padėdavo ir giminaitės vyras, bet vis tiek išvargau net labiau nei Nikolajeve“, – atvirauja Iryna.
Tad iš Lvovo Iryna nusprendė keliauti į Lenkiją, pas pusseserę į Krokuvą.
„Lenkija tikrai mums labai draugiška, labai rūpinasi karo pabėgėliais, bet ta žemė kažkodėl man buvo svetima. Be to, norėjau ne pašalpų kaip karo pabėgėlei, bet troškau pati dirbti ir užsidirbti. Esu įsitikinusi, kad geriau žmogui duoti meškerę, o ne žuvį. Pradėjau domėtis, kokia šalis mums, ukrainiečiams, suteikia daugiausiai teisių. Taip sužinojau apie Lietuvą. Iš tiesų važiavau į Klaipėdą, bet iki jos taip ir nebenuvažiavau – pasilikau taip širdingai mane priėmusioje Palangoje, – šypsosi pašnekovė. – Jau važiuodama, dar net neišlipusi iš autobuso, pajutau, kad ši žemė mane priima. Čia atradau savo lietuvišką šeimą. Pirmiausia mane priėmė nuostabūs žmonės Asta ir Karolis Sidabrai, kurie man ne tik suteikė stogą ir lovą, ne tik vaišino mane skaniausiais ir gražiausiai patiektais valgiais ant staltiese nukloto stalo, su degančiomis žvakėmis, ne tik supratingai ir jautriai reaguodavo į mano vaiką, kuris klykdavo ir traukdavo tą staltiesę nuo stalo, bet jie mane supažindino su Lietuvos įstatymais, padėjo ieškoti pastovaus būsto. Esu laiminga, kad vėliau Palangoje įkūrėme Palangos ukrainiečių asociaciją „Sodyba“ (Iryna ir yra asociacijos vadovė – aut. pastaba), organizuojame bendrus renginius, mokomės lietuvių kalbos.“
O savo gyvenimą Iryna padalijo į dvi atkarpas – iki ir po raketų, įsirėžusių į jos namus. Viena sprogo šalia jos namo, nunešusi dalį fasado, kita atsitrenkė į pati namo kampą, bet nesprogo.
„Vonioje su tėvais stovėjome susikibę rankomis, sūnus – ant rankų. Neįmanoma išgyventi raketos nukritimo į namus ir likti tokiu pačiu. Mano gyvenimas jau niekada nebus toks pat, kaip iki tų dviejų raketų“, – sako Iryna, birželio pabaigoje Palangoje atšventusi 45-ąjį gimtadienį.
Iryna – mokytojo padėjėja Palangos Vlado Jurgučio progimnazijoje ir būrelio „Art terapija“ Palangos moksleivių klube.
PHOTO: Laimono Tamošiūno nuotr.