Kartais atrodo, kad Diana – tokia vis džiaugsmu trykštanti – net nepalieka socialinių tinklų. Daug jos juose! Paklausta, ar nuoširdžiai mėgaujasi dėmesiu, ar jo – to pozityvaus – jos versle tiesiog reikia daug, kartais ir pro sukąstus dantis, Diana Blažaitienė, tarptautinės personalo valdymo ir atrankų kompanijos „Soprana Personnel International“ įkūrėja ir vadovė, verslo klubų direktorė, neslėpė: „Prisipažinsiu, man tai nuoširdžiai patinka. Patinka dalintis, įkvėpti – kai žinau, kad kartais mano pasidalinimas įkvepia kitus žmones, padrąsina imtis pokyčių. Nelaikau savęs nuomonės formuotoja, bet grįžtamasis ryšys skatina mane dalintis savo istorijomis ir žiniomis tiek apie verslą, tiek asmeniniais pastebėjimais ir išgyvenimais bei parodyti, kad versle ir gyvenime visko gali būti“.
– Diana, jūs, regis, esate tokia didelė neišsenkančios energijos jėgainė. Visada tokia buvote?
– Ačiū už komplimentą! (Šypsosi). Ko gero, taip, kiek save pamenu. Tačiau, ko gero, mano energijos paslaptis yra tai, kad aš mėgaujuosi darydama tai, ką darau. Mane supa labai daug įkvepiančių, pozityvių žmonių. Bet teisingumo dėlei turiu prisipažinti, kad kartais ir man tenka save sustabdyti, kad išsaugočiau savo energiją ir jos per daug neišdalinčiau kitiems, pasiliekant jos ir sau.
Versle svarbu ne tik tikėti sėkme ir idėja, bet ir pasiruošti nesėkmei, o kartais reikia ir mokėti laiku atsitraukti. Universitetuose mes mokomės būti sėkmingi, bet nesimokome, ką daryti, kai verslas nepavyksta, kai įvyksta kažkas, ko negali suplanuoti, ir kad nereikėtų verslo nesėkmės priimti kaip asmeninio gyvenimo nesėkmės. Žinau, kad su tuo susidūrė labai daug verslų per karantiną ir kaip niekada daug verslo savininkų po jo rinkosi grįžti į darbo rinką.
– O blogų, ne nuotaikos dienų turite? Ką tuomet darote? Kada paskutinį kartą kumščiu trenkėte į stalą?
– Ne, nuotaikos dienų nebūna, būna nuovargis, tada atkreipiu dėmesį į savo rutiną ir stengiuosi ją pakeisti, skirdama daugiau laiko poilsiui, kartais specialiai tai užrašydama savo kalendoriuje.
Kumščiu į stalą netrankau, bet visada mėgstu vadovautis vertybėmis. Man labai svarbi disciplina, ir būtent ji padeda tomis dienomis, kai nėra įkvėpimo arba motyvacijos. Kai žinai, kad suplanavai kažką padaryti, vadinasi, suplanavai tai padaryti, o ne nedaryti. Bet jei jaučiu, kad organizmas reikalauja poilsio – leidžiu sau, nes išmokau, kad ilgainiui, negirdint savo kūno poreikių, gali grėsti perdegimas, patyriau ir tai.
– O vaikystėje, ar kovojote su kokiu nors, kaip jums tuomet rodėsi, nepilnavertiškumo kompleksu? Įveikėte jį? Neliko jo šešėlių jūsų gyvenime?
– Dėl to labai daug dirbu – nuo savo verslo įkūrimo dirbau tiek asmeniškų, tiek verslo tikslų siekdama, tiek tobulindama savo asmenines savybes. Manau, kad nepilnavertiškumo, arba angliškai „imposter”, sindromu labai dažnai susiduria moterys. Tai susiję ir su kultūriniais dalykais, ir su tėvų auklėjimu. Anksčiau dauguma buvome mokomi elgtis kaip „reikia”, o ne taip, kaip mums atrodo, studijas rinkdavomės pagal populiarumą, o ne pašaukimą, o šiais laikais klesti tie, kurie atranda savo pašaukimą, kurie išlipa iš visuomenės rėmų. Buvome mokomi atitikti kažkokius standartus, kad būtume priimti visuomenėje, o tada, kai tau sako būti tokiu, tu iš tikrųjų nežinai, kas tu esi, kokios tavo stiprybės ir talentai, todėl nepasitiki savimi, dvejoji, jautiesi neužtikrintas.
Kartais reikia tiesiog išjungti galvojimą „ką apie tai pagalvos kiti” ir nesilyginti su kitais, eiti savo keliu, siekti savo tikslų. Man patinka, kaip mąsto skandinavai. Jie daro tai, ką jie daro geriausiai ir dažnai galima iš jų išgirsti: „Nes aš esu geriausias savo srityje”, nors žmogui dar tik 25 metai. Jie nesilygina su kuo nors, jie įdeda maksimaliai pastangų į tai, ką daro ir labai tikslingai eina tikslo link ir nedvejoja savimi, nesilygina su kitais, nes juk aš tai darau taip gerai, kaip moku. Mūsų kultūroje pasakymas „aš esu geriausias” dažnai dar sutinkamas su skepticizmu: kas taip pasakė? Ar gavai kažkokį apdovanojimą? Kiek metų tu dirbi? Kiek kursų, laipsnių tu turi? Turi įdėti labai daug pastangų, kad būtum pripažįstamas kaip specialistas. Džiaugiuosi, kad tai keičiasi su jaunąja karta (šypsosi).
– Jūs – kelių verslų savininkė. Personalo paieškos ir atrankos bendrovės „Soprana Personnel International“ ir NordBaltic Solutions įmonių įkūrėja, verslo klubo direktorė. Ar jau viską paminėjau?
– Taip, mano pagrindinė veikla yra personalo įmonių veikla skirtingose šalyse. Mes padedame įmonėms atrasti geriausius talentus tiek Baltijos šalyse, tiek Skandinavijoje. Labai džiaugiuosi, kad prieš šešerius metus Klaipėdoje įkūrėme pirmąjį nuotolinį Norvegijos įmonės padalinį-komandą, kuri aptarnauja užsienio klientus nuotoliniu būdu. Šiuo metu turime jau ir tarptautinę komandą, kurioje dirba darbuotojai iš beveik 10 Europos Sąjungos šalių, labai smagu girdėti daug įvairių kalbų mūsų biure ir matyti, kaip skirtingų kultūrų žmonės papildo vienas kitą. Tuo pačiu sukūrėme išskirtinę organizacijų kultūrą, kuria stebisi mūsų klientai ir nori tai atkartoti kitų šalių padaliniuose. Tuo pačiu tai yra galimybė man prisidėti prie mūsų miesto, Klaipėdos, nes dauguma verslo centrų kuriasi sostinėje, o Klaipėda dar dažnai laikoma provincija. Mūsų kolegos labai myli šitą miestą, ir kartais atrodo, jog labiau nei mes, vietiniai, vertina miesto privalumus – nuo gamtos iki miesto kompaktiškumo.
Verslo klubo veikla man labai patinka, nes mes galime ne tik padėti vieni kitų verslams augti, bet ir palaikyti. Džiaugiuosi, kad atėję žmonės atranda ir draugus, ir gimsta nauji verslai.
– Kai galvojate apie savo verslų pradžią ir savo pirmus žingsnius juose, ką su šypsena atsimenate?
– Kai prisimenu, dabar šypseną kelia, kaip aš, rašydama verslo planą universitete, užsibrėžiau per pirmuosius veiklos metus turėti vieną milijoną litų pelno. O įkūrusi savo verslą, gavau pirmąją pamoką – bankrutavo pirmieji ir tuo metu vieninteliai mano klientai. Tikra likimo ironija ir beprotiškai gera pamoka.
Versle svarbu ne tik tikėti sėkme ir idėja, bet ir pasiruošti nesėkmei, o kartais reikia ir mokėti laiku atsitraukti. Universitetuose mes mokomės būti sėkmingi, bet nesimokome, ką daryti, kai verslas nepavyksta, kai įvyksta kažkas, ko negali suplanuoti, ir kad nereikėtų verslo nesėkmės priimti kaip asmeninio gyvenimo nesėkmės. Žinau, kad su tuo susidūrė labai daug verslų per karantiną ir kaip niekada daug verslo savininkų po jo rinkosi grįžti į darbo rinką.
– Kas jus paskatino įkurti personalo paieškos ir atrankos bendrovę?
– LCC tarptautiniame universitete reikėjo pasirinkti baigiamojo darbo temą arba rinktis verslo planą. Aš – praktiškas žmogus, todėl pasirinkau verslo planą. Kai jį apsigyniau, mano tėvai ragino, kad pabandyčiau jį įgyvendinti. Pradžioje tai buvo verslo idėja, susijusi su personalo nuoma. Vėliau, kai pradėjau studijuoti vadovų magistrantūroje, grupiokai vis užsimindavo, kad neranda darbuotojų, taip ir pradėjau dirbti su personalo atrankomis. Vėliau išsigryninome sritis, kuriose dirbame, ir pradėjome atrankas vykdyti įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Įdomu tai, kad dauguma įmonių, kurios ieško darbuotojų kitose šalyse, kreipiasi į mus, ne į partnerius tiesiogiai ten, nes mes suprantame, kokia jų veikla, juos pažįstame, žinome jų vertybes, ir dažniausiai rekomenduoja mus vieni kitiems.
– Kai žmogus, ieškantis darbo, praveria jūsų duris, ką pirmiausia jame ar joje pastebite?
– Pirmiausia atkreipiu dėmesį į žmogaus kūno kalbą, kaip elgiasi, kaip bendrauja. Mes esame geras filtras, nes vieni kandidatai bendrauja įprastai su mumis taip pat, kaip ir su tiesioginiu darbdaviu, bet kartais žiūri tarsi į tarpininkus, o su klientais bendrauja kitaip.
Visada malonu bendradarbiauti su kandidatais, kurie yra mūsų ilgalaikiai klientai, tokiu atveju ir mes per ilgą laiką pažįstame žmogų, jo vertybes ir žinome, kuriam klientui šis kandidatas būtų tinkamas, o kuriam – ne. Baltijos šalyse dar nėra visiškai susiformavusi bendravimo kultūra, žmonės labiau linkę bendrauti, kai yra dalykinių reikalų, bet vis dažniau sulaukiame ir kalėdinių sveikinimų, ir kandidatai užsuka į mūsų biurą pasisveikinti būdami netoliese.
– Kokių dalykų darbo pokalbio metu geriau nesakyti, tačiau jūs juos vis tik girdite?
– Pagrindinis dalykas, kurio nevertėtų sakyti, tai kritikuoti buvusių darbdavių. Laikykime tai etiškumu ar dalykiškumu, bet kai girdi tai, kad buvę darbdaviai buvo visi kažkuo blogi, supranti, kad tai yra žmogaus mąstymas. Galbūt galima pamąstyti, buvo blogai, bet gal tai tuo pačiu ir mane kažko išmokė, kažkur paaugau, patobulėjau. Dažniausiai kandidatai skundžiasi vadovais, bet reikia suprasti, kad jie taip pat yra žmonės, kad ne visi yra gimę būti lyderiais, kad ne visi iš karto moka vadovauti, dalintis, o ir kultūriškai mes ne visada mokame duoti ir priimti grįžtamąjį ryšį, nors tai yra be galo svarbu. Žiūrėti tolerantiškiau, atlaidžiau ir neteisti kitų žmonių, kad ir kokioje pozicijoje su tuo žmogumi buvai.
– Koks yra tobulas CV?
– Toks, kuriame išsamiai pateikta informacija, pasiekimai, rezultatai. Neužtenka tik nurodyti, kokias pareigas, kokioje įmonėje atlikote – reikėtų patikslinti ir įmonės sritį, ir atsakomybes, nes ne visur pardavimų vadovas yra atsakingas už tas pačias sritis, vienoje darbovietėje jos yra gana plačios, kitoje darbovietėje jos gali būti labai siauros.
Darbo portaluose patalpinus CV, kandidatų ieškančios įmonės juos atranda pagal konkrečius raktažodžius, todėl išsamiau užpildžius CV ar Linkedin profilį, didesnė tikimybė būti atrastiems.
Dar noriu paminėti, kad jei jau dedama profilio nuotrauka, ji turėtų būti profesinė, o ne asmenukė, tokiu atveju, jos geriau išvis nedėti. Nuotraukos kaip ir kita, asmeninė privati informacija, pavyzdžiui, gyvenamoji vieta, šeimos padėtis, vaikų skaičius ir pan. – šios informacijos rekomenduoju išvis neįtraukti, nes tai neturėtų turėti įtakos priimant sprendimą apie jūsų tinkamumą darbo pozicijoje.
Ir, žinoma, kartais tenka matyti, kad kandidatai susiranda šablonus internete ir jų net nepakeičia. Pokalbio metu išaiškėja, kad tai buvo šablone pateikta informacija, o ne reali žmogaus darbo patirtis. Kartais net galime pasakyti, iš kokio tinklapio panaudotas šablonas.
Kartais kandidatai prirašo ir to, ko nemoka, kad juos pakviestų į pokalbius, to tikrai geriau nedaryti, nes parašius, kad mokate užsienio kalbą, kai galbūt ją tik suprantate, bet nekalbate, bus pačiam nesmagu, jei sugalvojus patikrinti kalbos žinias, pokalbis vyks būtent ta kalba.
– O penkiasdešimtmetis/penkiasdešimtmetė ir plius dar turi šansą jūsų agentūroje?
– Mane vis stebina toks klausimas, nes dažnai ir kandidatai skambina, norėdami to paklausti, ir yra visuomenėje gajus įsitikinimas, kad 50 ir daugiau metų žmonės jau kažkokie nurašyti, netinkami. Aš matau labai daug vyresnio amžiaus kandidatų privalumų, pradedant nuo lojalumo ir patirties. Prieš 10 metų gal ir tekdavo girdėti darbdavių lūkesčius dėl amžiaus, bet dabar tokių įmonių sutinkame vis rečiau.
– Prisimenu mano pirmąjį susitikimą su jumis ir jūsų dukra. Regis, jai nė šešerių metų nebuvo. Ji nustebino mane – jūsų kabinete priėjusi prie manęs, žurnalisto, ji ištiesė ranką ir rimčių rimčiausiai prisistatė. Norite ją gyvenime matyti bose – ir karjeroje, ir asmeniniuose santykiuose?
– Man kaip mamai – svarbiausia, kad ji būtų laiminga, ir tada sėkminga. Mes investuojame į jos ugdymą, stengiuosi dalintis savo patirtimi, yra buvę, kad ji ir verslo susitikime dalyvavo, stebėjo, kaip jis vyko, po to klausinėjo, kas ir kodėl. Ji pažįsta mūsų kolektyvą, žino verslo klubo narius, kai aš klausausi mokymų, ji irgi kartais ateina pasiklausyti, paaiškinu, apie ką tai ir kodėl tai svarbu žinoti.
Manau, kad vaikams reikia pasakoti ir dalintis, kuo pats gyveni kasdienybėje, tai ne tik kuria ryšį su vaiku, tai pravers ir ateityje. Kai vaikams paaiškiname „kodėl”, o ne tiesiog daryk taip ar kitaip, jie kitaip viską supranta ir priima. Jokiu būdu negalima vaikams sakyti „tu per mažas, nesuprasi”. Leisti bandyti mokantis ir parodyti, kad geriau pabandyti ir suklysti, negu nebandyti.
Šiais laikais norime vaikams suteikti, kas yra geriausia, bet ar žaisdami „Monopolį“ kartu ir leisdami visą laiką laimėti, mes paruošiame juos gyvenimui? Vaikai turi žinoti, kad gyvenime bus ir nesėkmių, ir padėti išmokti su tuo susidoroti, nenuleisti rankų ir bandyti vėl ir vėl.
Kartais tėvai sako: „Liepiau mokytis užsienio kalbos, bet vaikas nenori, nesistengia“. Reikia ne liepti mokytis užsienio kalbų, o paaiškinti, kodėl tai yra svarbu, kur jis tai panaudos, kaip tai pravers gyvenime, ir motyvuoti, paskatinti už įdėtas pastangas.
Su dukra mes labai daug kalbamės ir kartais man atrodo, kad ji kaip mažas suaugęs žmogus, labai daug supranta ir labai rimtai mąsto. Pati ja žaviuosi ir gerbiu bei turiu ko iš jos pasimokyti, ji mano įkvėpimas ir varikliukas eiti pirmyn, būti pavyzdžiu jai.
Manau, kad vaikams reikia pasakoti ir dalintis, kuo pats gyveni kasdienybėje, tai ne tik kuria ryšį su vaiku, tai pravers ir ateityje. Kai vaikams paaiškiname „kodėl”, o ne tiesiog daryk taip ar kitaip, jie kitaip viską supranta ir priima. Jokiu būdu negalima vaikams sakyti „tu per mažas, nesuprasi”. Leisti bandyti mokantis ir parodyti, kad geriau pabandyti ir suklysti, negu nebandyti.
– Ar jums svarbu moterų teisės, emancipacija, feminizmas? Ko gero, netinkamai sudėjau visus tris žodžius į vieną eilutę, ar ne?
– Taip, manau, kad tai yra labai svarbus kiekvienos visuomenės aspektas, kad moterys būtų išsilavinusios, emancipuotos. Manau, kad teises mes turime visas, tik ne visomis pasinaudojame ir kartais koją kiša visuomenės stigmos. Mano pasaulėžiūrai šiuo klausimu gana daug įtakos padarė mano verslo patirtis Norvegijoje. Pamenu, viena pirmųjų klienčių buvo norvegė, su kuria ir susidraugavome, ir kuri dažnai paprastais pasakymais priversdavo susimąstyti, kad Lietuvoje yra kitaip.
Pavyzdžiui, Lietuvoje moterys dažniau pirmenybę teikia šeimai ir partneriui, po to sau. Žinoma, tai keičiasi, ir moterys dabar labiau nei bet kada siekia savo tikslų, karjeros, tobulėjimo, tai sukuria daugiau galimybių rinkoje, yra lygiavertės partnerės šeimoje, o ir kiekviena šeima, santykiai yra skirtingi. Svarbu išlaikyti balansą, kas nebūtų taip, jog aš tokia stipri, kad viską darau viena, o po to pykstu ant vyro, kad jis nepadeda.
– Ką patartumėte moteriai, kuriai netoli 50 ir kuriai, jos manymu, gyvenimas ne taip klostosi?
– Nebijoti keistis ir keisti. Kai mes nesiimame pokyčių patys, gyvenimas juos atneša. Pirmiausia, reikėtų pagalvoti, ar aš noriu taip gyventi dar 10 metų, ar aš noriu taip nugyventi likusį gyvenimą. Gal nuskambės banaliai, bet tiesa, kad visi pokyčiai įvyksta, kai priimame sunkius, nepatogius sprendimus. Nepabandęs nežinosi, kas tavęs laukia priėmus vieną ar kitą sprendimą, bet kankintis visą gyvenimą ir galvoti „o jeigu” ir „kas būtų, jei būčiau…”, yra nesąžininga prieš mus pačius. Parodyti pagarbą ir meilę sau, ir išeiti iš situacijos, kuri manęs netenkina.
– Kai kam atrodo, kad moderniame šiandienos pasauly moterys praranda savo moteriškumą, o vyrai – vyriškumą. Ar jūsų vyras – jūsų svajonių vyro idealas?
– Prieš 15 metų galbūt būčiau įvardinusi, kas yra idealas. Dabar nedrįsčiau pasakyti, kad aš arba kitas žmogus yra idealus, nes vis dėlto mes visi esame žmonės. Mano vyras mane labai palaiko, padeda ir gyvenime esame lygiaverčiai partneriai tiek buityje, tiek versle ir mes vienas kitą papildome savo savybėmis.
– Jis – labiau tradicinis, „sumedžioja ir namo parneša mamutą“? Ar modernus, leidžia jus į medžioklę? Kas jūsų šeimoje bosas?
– Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Man atrodo, kad mūsų sėkmė yra bendradarbiavimas, jo stiprybė – įgyvendinimas, mano stiprybė – kūryba, strategija ir tobulinimas. To tiek versle, tiek gyvenime reikia vienodai – kad žinotum, kur nori eiti ir kaip ten nukeliauti. Ir tada reikia mokėti dirbti komandoje.
– Kaip dienos pabaigoje „išsivėdinate“ nuo dienos rūpesčių? Turite vakarinių ritualų?
– Pripažinsiu, kad kartais būna vakarų, kai grįžti namo ir jau svajoju, kaip krisiu į lovą. Bet dažniausiai stengiuosi nuveikti tai, kas man malonu, praleisti laiko kartu su šeima. Namuose visada skamba muzika, tai labai atpalaiduoja, taip pat visada pilna geros nuotaikos su 3 šunimis, tamsiais vakarais jaukumui sukurti visada užsidegu žvakes.
Kartais jaučiu, kad reikia pailsėti nuo kasdienybės ir panyru į knygų arba filmų pasaulį, kartais pasiglemžia socialiniai tinklai, o kartais tai gali būti pasivaikščiojimas prie jūros. Vis dėlto, stengiuosi kartais atitrūkti nuo buities ir darbų, ir kaip ir šį savaitgalį, pakeisti aplinką aplankydama kaimyninę Latviją, susitikti su bičiuliais ir skirti laiko kursams ar kūrybiniams darbams, kuriems įprastais vakarais nebelieka laiko ir energijos. Svarbu ir išmokti kartais pabūti vienam su savimi, kad galėtum išgirsti save ir nepaskęsti kasdienybėje.
– O kaip dažnai jūrą pasiekiate? Kalbatės su ja?
– Gyvenu prie pat jūros ir, kaip tikra klaipėdietė, vasarą deginuosi kelis kartus (šypsosi), bet labai dažnai važiuoju prie jūros ar į mišką pasivaikščioti su savo augintiniais, tai labai padeda pravėdinti galvą ir dažniausiai tokiu metu gimsta daug naujų idėjų.
Kiekvieną kartą grįžusi po kelionių ir komandiruočių tą pačią ar kitą dieną nueinu bent trumpam įkvėpti gaivaus oro gurkšnio ir išgirsti tą raminančiai artimą jūros bangų ošimą. Labai džiaugiuosi, kad Klaipėda pritraukia vis daugiau žmonių, kurie atvyksta bent vasarai praleisti čia laiką.
– Jūs – laiminga?
– Taip, ir neturiu laiko galvoti ar jaustis kitaip! Tai galbūt išmokta, o galbūt gyvenimo išugdyta savybė, nes kad ir kas atsitinka, aš žinau, kad viskas bus gerai, ir kad kiekviena gyvenimo situacija mus kažko išmoko. Mano dėstytoja kažkada pasakė: kiekviena situacija yra maloni ir/arba naudinga. Vadovaujuosi šiuo principu.
FOTO AUTORIUS: Kristinos Malinauskienės nuotr.